Įsidėjus į kišenę drovumą

 

įsidėjau į kišenę drovumą

paplekšnoju 

tegul sau miega

aš ilgais tarsi gervė žingsniais

nuklampoju per pelkę 

nelieka

anei pėdsakų nei ženklų

tik didžiulis it saulė jausmas

iki pat esaties gilumų

nusidriekęs 

pulsuojąs it skausmas

bet it aura saugąs nuo tamsos

koks gražus ir geras 

koks mielas

koks apglėbiantis 

per kišenę plekšnoju dėkinga

kad drovumas tenai

vienui vienas