Pasisėdėjimas ant suoliuko

                             

Būna tyliai prisėdi lauke

Ant suoliuko po beržu spalvotu, 

Prisimerki nuo saulės delne, 

Atsispindinčios žvilgsny miglotam. 

Nežinai, ar skubėti, ar ne, 

Kaip gyventi, jei visa nemiela,

Kur ieškoti prasmės? Gal sapne?

Ar iš karto parduot velniui sielą?

Taip ir sėdi toliau, ir mąstai. 

Krinta lapai lyg ašaros tavo. 

Vakarėja. Neliko antai

Vėl dienos - ją mėnulis pagavo. 

Palinguoji galvą, - seniai

Laikas buvo pareit į namus. 

Kvepia vakaras vėju skaniai... 

Pasėdėjai - dabar jau ramus. 

                               Nuotrauka iš efoto.lt

Yra laikas

Iliustracija iš .mamalisa.com

akys merkiasi žiemos miegui

kartu su medžiais ir meškomis

atsigulu ir čiulpiu leteną

kol vėl sušils oras ir širdis

nuo saulės žydėjimo

nuo Amūro bučinių

nuo visuotinio atgimimo

nepaisančio ekstremalių padėčių

pandemijų

karų

net mirties

nes yra laikas pulti

ir yra laikas keltis

Rašyti

Rašyti - tai matyti pasaulį per padidinamąjį stiklą,

ir ne tik daiktus, žmones, atskiras detales, 

bet ir jausmus.

Rašyti - tai kvėpuoti žodžiu, gyventi kitų gyvenimus, 

patirti kitų kailiu.

Rašyti - egzistuoti dvigubai: kaip tu ir kaip tavo personažai.

Rašyti - save išdalinti iki galo.

Negirk dienos be ryto

Atsikeli ir jau žinai, kad diena bus puiki:

energija kibirkščiuoja akyse, 

ryžtas pažymėti varnele visus kalendoriuje užrašytus darbus,

paskambinti draugėms, pasidažyti, pasipuošti ir net pasportuoti,

išbučiuoti vaikus, 

perskaityti visas knygas,

pamylėti vyrą,

šypsotis, šypsotis, šypsotis,

nes tokia puiki ir darbinga diena,

nes kojos pačios kilnojasi,

pirštai tarsi pianisto ar burtininko sklendžia paviršiais ir chaosą paverčia tvarka,

krūtinėje lengva, širdyje šviesu,

gyvenimas dosnus, - ištiesęs delnus leidžia rinktis brangiausias gėrybes...

Kai atsikeli ir jautiesi suknistai, žinai, kad diena irgi bus suknista.

Tada viskas ir visi atrodo suknistai.

Moralas: negirk dienos be ryto.

Nuotrauka iš depositphotos.com

Klišės

                    

Klišės vargina

ir verčia abejoti jas patiriančiojo intelekto lygiu,

arba automatiškai priklijuoja nepageidaujamą etiketę:

jei neatpažįsti, - kvailas, 

jei atpažįsti, - priekabus snobas, 

jei nekreipi dėmesio, - pavargęs. 

Klišė - nepagarba sau, silpnumo ženklas, 

kai pasirenki paprastesnį kelią. 

Ji - nesąmoningas noras būti atpažintam. 

At-/pri-pažinimo būtinybė valdo pasaulį. 

Klišės - irgi. 

   Nuotrauka iš gointothestory

Virtuvė - gyvenimo centras

Nuotrauka iš womansday                              

Virtuvė - gyvenimo centras, kuriame

verdama, 

kepama,

valgoma,

geriama,

šokama,

dainuojama,

skaitoma,

rašoma,

dirbama,

ilsimasi,

verkiama,

juokiamasi,

piešiama,

eksperimentuojama,

kuriama,

griaunama,

dalijamasi,

nesidalijama,

laukiama,

mylima,

svajojama,

ieškoma ir randama,

nes virtuvė - gyvenimo centras.

Privilegija

 Nuotrauka iš zastavki.com                                                          

Jei skauda - esi, 

O būti yra privilegija. 

Kiek daug atomų

Suskyla nevirtę žmogum!

Džiaukis gyvenimu, 

Kurk, statyk, nenurimk, 

Kol jauti, kaip pulsuoja širdis, 

Kol elektros impulsais

Spjaudosi nervų sistemos,

Gyvenimas trykšta tavy

Ir kuria istoriją. 

Gali būti kuo panorėjęs;

Mes laisvi apsispręsti:

Eisime bailio ar drąsuolio keliu; 

Tiek vienu, tiek kitu keliu eiti skausminga, 

Nes būti Žmogumi

Yra privilegija. 

Mama, tau

Nuotrauka Aliasemma                                    

Tai tau spalio saulė rudenį auksina,

Tau lapais kloja medžiai kelius,

Tau lietūs prausia, o vėjai nusausina

Pievas, miškus, daubas, kalnelius.

Tau mūsų akys verkia ir juokiasi,

Tau plaka širdys laisvai, atvirai, 

Mūsų pasauliai dar tiktai mokosi

Būti, kaip moki tik tu, - tobulai.

Tau užtai viskas, ką sugebam rasti,

Žodžiais ar gestais išreikšt, išsakyt.

Būki laiminga, juk laimę suprasti

Taip pat nelengva, kaip ją išlaikyt.

Ruduo kaltas

Nuotrauka iš flowermaid                                                  

Meilė rudeniui - 

labai unikali:

kartais myli jį

ar nekenti, 

kartais jis gražus - 

auksinis, margas, 

kartais atgrasus -

niūrus ir šaltas.

Kartais spindi akys, 

ieško saulės, 

kartais dega žvakės 

delnuos laumės, 

kartais verkiam tyliai, 

garsiai kartais... 

Ir vis tiek jį mylim - 

ruduo kaltas. 

Liepos

Nuotrauka iš pixabay

Liepos prie namų

blondinėmis pavirto,

tokiom labai labai labai gražiom

žiūri užvertęs galvą, -

ant veido lapai krinta

lyg ne praeivis būtum, paslapčiom

stebėtum tarsi Holmsas 

pro suveltas blakstienas,

kaip greitai jos netenka

auksinių apdarų,

ir nesakytum niekam, -

nelinksmos juk naujienos,

kad baisiai pasiilgsi

rudens ir jo spalvų.

Kai prabundi iš Letargo

 Nuotrauka iš mintysapie.lt

Kai prabundi iš Letargo, 

Apima panika, 

Kad praleidai daugiau, 

Negu galėjai sau leisti. 

Tada blaškaisi it musė

Nuo vieno lango prie kito, 

Nutuoki savo šansų tikimybę, 

Bet negali atsispirti žinojimui, 

Kad mirtis laisvėje - daug gražesnė. 

Myliu

                                      Nuotrauka zekdundar

Aš myliu ne todėl, kad taip reikia,

Aš myliu, nes kitaip negaliu.

Mano meilė labai trumpalaikė,

Bet užtai su vilties šlakeliu.

Myliu žemę, miškus, jūros mėlį,

Vaiko bučinius, juoką, žodžius,

Tuos, kurie po oda susigėrė,

Tuos, kur skruostais nubėgs ir nudžius.

Myliu meilę tiesiog iki skausmo,

Ją kas dieną naujai atrandu.

Tie laimingi, kurie šitą jausmą

Gali šaukti tikru jo vardu.

Neskubėk

                 Nuotrauka iš dziaugiuosisavimi

Neskubėk, Žemei poilsio reikia,

Oras slegia per sunkiai, per svaigiai, 

Su drakonais kariauti sunku:

Laumės išmirė, gimė žmogus. 

O su juo ir skubėjimas gimė - 

Tarsi kalnas užspaudė krūtinę. 

Darbas, miegas, vėl darbas ir miegas... 

Neskubėk, nuo skubos nyksta sniegas. 

 

Tekėk tekėk, upeliuk

                                Nuotrauka iš virsmai.lt

Tekėk tekėk, upeliuk, 

Į ten, iš kur

Jau nebegrįžtama,

Kas akimirką

Keisdamas save

Ir aplinką, 

Ieškodamas

Patogesnės vietos 

Būti, 

Veržtis pirmyn, 

Nesustoti, 

Nes kas juda - 

Gyvena. 

Naktis

                                                                                                                                                      Nuotrauka iš katebackdrop.com

Užgesus lempoms kambariuos,

Kai pro tamsius langų kvadratus

Į vidų žvaigždės žiburiuos,

Nutūps lizdan namus suradus

Beribė motina naktis. 

It paukštė savo jauniklius

Gyvuosius kruopščiai suskaitys,

Sapnais apgaubs; niekam neklius.

Ir nebijos tamsos vaikai,

Nesiblaškys girti, benamiai,

Nešaudys, nežudys dykai

Kareiviai, gangsteriai, bevaliai,

Nešūkaus niekas, nevaitos,

Nesimylės, nelauks, netūnos...

Visi ramiai, giliai miegos, -

Naktis ilsėsis mūsų kūnuos.

Karalienė

                                     

Nuotrauka iš pinterest.co.uk                                                                     

Kairėje - matematika,

dešinėje - menai:

dainos ir spalvos.

Esu palaiminta

tarp vyrų

ir tuo laiminga;

avilyje

gyventi gali

tik viena karalienė.

Langai į pasaulį

Nuotrauka iš mintys.lt                                                      

Draugai - mano langai į pasaulį, - 

Kartais atviri, leidžią gyvenimui plūsti iš vidaus į lauką ir iš lauko į vidų,

Kartais labai vienpusiški, kalbą tik apie save, įsitikinę savo nuomonės teisingumu,

Kartais rūpestingi, iešką artumo, bendrystės ir pasitikėjimo, 

Kartais laimingi, dažniau nelaimingi, bet visada čia ir su manimi. 

Kai mūsų mėnuliai išsirikiuoja į vieną trajektoriją,

Dalinamės savo katastrofomis ir pasiekimais, 

Užmirštame laiką ir buitį,

Juokiamės, prisimename, viliamės ir nuoširdžiai džiaugiamės, 

Kad susitikom tada ir dabar. 

Apie rudenį, tariamąją nuosaką ir drąsą

  

Nuotrauka iš pikist.com

Ruduo – mano žodyno žvaigždė. Aš taip dažnai kalbu ir galvoju apie rudenį, kad net nepatogu darosi, lyg būčiau jį, rudenį, įsimylėjusi. O juk yra visai atvirkščiai. Ką galiu pasakyti – mano santykiai su rudeniu labai sudėtingi. Kartais jo nekenčiu, kartais myliu, kartais ilgiuosi jo, kartais laukiu nesulaukiu, kada jis baigsis, kartais džiaugiuosi juo, kartais depresuoju dėl jo...


O kaltas juk visai ne ruduo. Ir ne mėnulis. Net ne kažin kokie astrologinių kūnų išsidėstymai. Kalta aš pati, mano požiūris į rudenį, mano pasyvumas lietingą dieną, gal net noras liūdėti. Aš pati sau leidžiu nugrimzti giliau, negu derėtų, pati sau uždedu aukos karūną ir atsiduodu rudeniui. Bet juk viskas gali atrodyti daug optimistiškiau, jeigu vietoj dūsavimų žiūrint į lietų, dvidešimt minučių pasportuočiau. Galimybių daug, tik labai daug ir tariamosios nuosakos mano kalboje. Blogiausia, kad tariamoji nuosaka niekaip neišsikrausto iš mano galvos: daryčiau, galvočiau, elgčiausi, galėčiau, džiaugčiausi, sportuočiau, dirbčiau, rašyčiau... ir taip iki begalybės. Tariamoji nuosaka žaloja mano pasitikėjimą savimi, žlugdo mano planus ir taip išmuša mane iš vėžių, kad paskui kaip akla višta grabinėjuosi aplinkui nesurasdama teisingos krypties. Jeigu reikėtų įvardinti tikrąjį mano rudeninės nuotaikos kaltininką, tai ji – tariamoji nuosaka – būtų pirmoji, kurią paminėčiau.


Antroji būčiau aš pati. Negaliu gi nekaltai apkaltinti tariamosios nuosakos. Ji juk ne pati įsiveržė į mano galvą ir neprivertė manęs ją vartoti. Aš pati, net jeigu ir nesąmoningai, pasirinkau tokią išsireiškimo formą, kad lengviau būtų pasiteisinti dėl dalykų, kuriuos jau pražiopsojau, ar kurių per bailumą neišdrįsau padaryti. Bet aš taisausi, aš drįstu svajoti: „niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės. Šiandien utopija, rytoj – kūnas ir kraujas", rašė Viktoras Hugo. Ir jis buvo visiškai teisus, nes jau ne kartą esu girdėjus psichologus kalbant, esą teisingai suformuluotos svajonės ir norai pildosi, nes tokia jau ta mūsų pasąmonė, ji mėgsta mums pagelbėti, jeigu tik sąmoningai tos pagalbos paprašom.

I. Vito

Kai nesinori keltis

Nuotrauka iš thetouchpointsolution.com

Dar ne rytas,

nors laikrodis rodo, kad seniai laikas keltis praėjo,

dar ne rytas,

gedulo drabužiais apsitaisius verkia rudenio naktis,

dar ne rytas, 

miego pirštai užremia akis tarsi gynybinius vartus,

dar ne rytas,

šnabžda niekieno triukšmo nepaliesta tyla,

dar ne rytas...

Bet širdyje žinau, kad savęs neapgausiu.

Cukrus

                 Nuotrauka iš home.bt                                                    

Girdžiu šaukiant cukrų, 

kviečiant mane

įmantriausiomis

angliavandenių formomis. 

Smegenys ima kurti

stebuklingus vaizdinius, 

lyg būčiau ne virtuvėje, 

o Vilio Vonkos šokolado fabrike,

ar Justino Marcinkevičiaus Mėnulyje.

Cukrus - mano narkotikas. 

Rudens atostogų akimirka

Nuotrauka Getty Images/Catherine Falls Commercial                                               

Rudens atostogos:

vaikų žaidimai, 

bandelių obuolinių

kvapas įstabus, 

planų ir norų

kiekiai begaliniai, 

už lango

tyliai šnabždantis lietus... 

Pasaulis ėmė 

ir staiga sustojo, 

nesiveržia griausmingai pro duris. 

O aš šypsaus, 

iš džiaugsmo rankom ploju, - 

laimingi būsim šitaip, 

kol lietus nulis... 

Kada daiktai turi sielą

Nuotrauka iš deutschlandfunk      

Ir daiktai turi sielą, -

ne savo - mūsų.

Apraizgytą prisiminimų,

bučinių, geros ar blogos valios,

prisilietimų

jų aurą

pakylėjame į sielos lygmenį,

kai tvirtai apsisprendžiame,

kad be jų 

negalime gyventi.

Tada gyvename kartu,

mes ir mūsų daiktai,

kaip vieninga visuma,

kaip mikrokosmosas

mūsų pačių sukurtoje erdvėje,

vadinamoje namais.

Vaikystės žiema

Nuotrauka Vytauto Visocko                                                    

Jau norėčiau žiemos -

sniego stirtų,

skruostus kandančio šalčio,

pūgos,

aukšto skliauto, žvaigždėm padabinto,

snaigių,

rožių iš ledo languos,

sniego girgždesio,

gniūžčių, rogučių,

slidžių, ledo slidaus

ir naktų,

kai nuo sniego baltumo vidurnaktį

būna vis dar maloniai šviesu,

šerkšno grožio,

romaus miško sąstingio,

kailinių ir kepurių šiltų,

kiškių pėdų sniege,

laisvės jausmo, -

tos žiemos iš vaikystės dienų.

Ruduo

      Nuotrauka iš www.axcessjobs.com                                                

Ruduo - toks metas - jį reikia iškentėti

arba išvaikščioti, jei kęsti per sunku, 

į paukščių taką užverktom akim žiūrėti,

kol nebebus nei liūdna, nei graudu, 

kol vėl atgaus skaistumą šaltalankiai

ir auksu suspindės šimtai klevų. 

Ruduo mums kartais itin blankiai

nudažo sielą. Ar ne apmaudu? 

Miulhaimo parko ruduo

    Nuotrauka iš koeln.mitvergnuegen.com                                                   

Krintantis fontano vanduo

raminančiai teška

purslodamas

tvenkinio viduryje

dar žalio parko pašonėje. 

Dar gergžda žąsys, 

vaikosi viena kitą, 

bandydamos perrėkti

besileidžiančius lėktuvus. 

Dar ant suolelių

sėdi žmonės, 

stebi pievomis lakstančius vaikus, 

skanesnio kąsnelio ieškančias varnas 

it juodus pievos vyzdžius. 

Dar neužmigo parkas 

žiemos miegu. 

Tyla

                  Nuotrauka iš gedankenwelt.de                                                   

Tyla

 Tyla 

Tyla

Galvos skausmas

Tyla

Ir triukšmas

Kitur

Ne many

Aplink mane

Daugiau 

Tylos

Bukos ir skaudžios

Maža esu

Silpna ir bejėgė

Prieš šitą tylą

Slapstymosi morfologija

                                     Nuotrauka iš goodtherapy.org

Slapstausi nuo saulės 

už naktinių užuolaidų.

Ir nuo pasaulio slapstausi,

nuo draugų, brolių ir sesių,

nuo visų, kurie netiki manimi,

nuo tų, kurie gaili gero žodžio

ir negaili blogo. 

Nuo savęs slapstausi,

nuo savo vidinio balso,

nuo sąžinės

ir nuo veidrodžio,

vis primenančio, 

kad atėjo laikas

radikaliems pokyčiams.

Žygdarbis

                              Nuotrauka iš favim.com

Prisiversti pakilti iš lovos - 

irgi žygdarbis, 

jei ruduo it viesulas atūžia

ir lietum pro akis išsilieja.

Laukti reikia, 

kol dangus atsidengs, 

kol šviesa vėl spalvas sugrąžins. 

Bet jei tau nesunku, 

tu ateik

ir primink, 

kad, kai stovi, 

daug arčiau ir šviesa,

ir dangus, ir rudens pabaiga. 

Kai tyla užrakina mintis

                                            Nuotrauka iš DeviantArt

Kai tyla manyje kada

užrakina mintis į narvą,

nebyli ir apsnūdus diena

tarsi nuodas į sielą varva,

spalvos blankios, garsai visi

per įkyrūs, per garsūs - ne mano.

Žodžiai skurdūs, nuogi ir basi, -

jie paliko mane - iškeliavo...

Ir vis tiek laukiu ryto, budžiu,

į mėnulio akį pilnėjančią

spoksau naktį, kenčiu ir geidžiu

savo tylą išgirst skilinėjančią.

Bibliotekoje

                                                                 Nuotrauka iš www.detroitlabs.com

Esu bibliotekoje 

tarp biografijų. 

Džiaugiuosi tyla, 

kurioje girdžiu savo mintis,

kol nebėgioja vaikai

ir nečiulba plonais balseliais. 

Už stiklinių sienų lyja. 

Ruduo. 

Bibliotekoje nėra metų laikų:

čia visada šviesu, 

visada šilta

ir visada girdisi mintys. 

Rudens lietus

         

                                                                        Nuotrauka iš www.zedge.net

Rudens lietus - toks liūdnas,

jis nuplauna žalią

medžių spalvą. 

Mums lieka pilkos gatvės, 

pilki namai ir pilki žmonės, 

tarsi būtume patekę

į paralelinį pasaulį, 

kuriame nuolat lyja

į mūsų vidų, 

kol ateina žiema

ir primena, 

kad ne lietus, 

o mes patys

pernelyg sutirštinam spalvas. 

Tik tai yra tiesa (pagal Hannah Arendt)

                                                                                             Nuotrauka iš https://drkaliymaislam.com

Tik tai yra tiesa,

kam iki paskutinės 

savo gyvenimo akimirkos

liekame ištikimi:

kol esame gyvi, 

kol kuriame planus, 

kol svajojam ir dirbame, 

kol auginame vaikus, 

geriame ir valgome, 

kol tylime susimąstę, 

kol juokiamės pro ašaras, 

kol liūdime artimųjų ir draugų, 

kol kvėpuojame, 

tol nežinome, 

ar esame iš tikrųjų.