Nuotrauka iš DeviantArt
Kai tyla manyje kada
užrakina mintis į narvą,
nebyli ir apsnūdus diena
tarsi nuodas į sielą varva,
spalvos blankios, garsai visi
per įkyrūs, per garsūs - ne mano.
Žodžiai skurdūs, nuogi ir basi, -
jie paliko mane - iškeliavo...
Ir vis tiek laukiu ryto, budžiu,
į mėnulio akį pilnėjančią
spoksau naktį, kenčiu ir geidžiu
savo tylą išgirst skilinėjančią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą