Ruduo – mano žodyno žvaigždė. Aš taip dažnai kalbu ir galvoju apie rudenį, kad net nepatogu darosi, lyg būčiau jį, rudenį, įsimylėjusi. O juk yra visai atvirkščiai. Ką galiu pasakyti – mano santykiai su rudeniu labai sudėtingi. Kartais jo nekenčiu, kartais myliu, kartais ilgiuosi jo, kartais laukiu nesulaukiu, kada jis baigsis, kartais džiaugiuosi juo, kartais depresuoju dėl jo...
O kaltas juk visai ne ruduo. Ir ne mėnulis. Net ne kažin kokie astrologinių kūnų išsidėstymai. Kalta aš pati, mano požiūris į rudenį, mano pasyvumas lietingą dieną, gal net noras liūdėti. Aš pati sau leidžiu nugrimzti giliau, negu derėtų, pati sau uždedu aukos karūną ir atsiduodu rudeniui. Bet juk viskas gali atrodyti daug optimistiškiau, jeigu vietoj dūsavimų žiūrint į lietų, dvidešimt minučių pasportuočiau. Galimybių daug, tik labai daug ir tariamosios nuosakos mano kalboje. Blogiausia, kad tariamoji nuosaka niekaip neišsikrausto iš mano galvos: daryčiau, galvočiau, elgčiausi, galėčiau, džiaugčiausi, sportuočiau, dirbčiau, rašyčiau... ir taip iki begalybės. Tariamoji nuosaka žaloja mano pasitikėjimą savimi, žlugdo mano planus ir taip išmuša mane iš vėžių, kad paskui kaip akla višta grabinėjuosi aplinkui nesurasdama teisingos krypties. Jeigu reikėtų įvardinti tikrąjį mano rudeninės nuotaikos kaltininką, tai ji – tariamoji nuosaka – būtų pirmoji, kurią paminėčiau.
Antroji būčiau aš pati. Negaliu gi nekaltai apkaltinti tariamosios nuosakos. Ji juk ne pati įsiveržė į mano galvą ir neprivertė manęs ją vartoti. Aš pati, net jeigu ir nesąmoningai, pasirinkau tokią išsireiškimo formą, kad lengviau būtų pasiteisinti dėl dalykų, kuriuos jau pražiopsojau, ar kurių per bailumą neišdrįsau padaryti. Bet aš taisausi, aš drįstu svajoti: „niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės. Šiandien utopija, rytoj – kūnas ir kraujas", rašė Viktoras Hugo. Ir jis buvo visiškai teisus, nes jau ne kartą esu girdėjus psichologus kalbant, esą teisingai suformuluotos svajonės ir norai pildosi, nes tokia jau ta mūsų pasąmonė, ji mėgsta mums pagelbėti, jeigu tik sąmoningai tos pagalbos paprašom.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą