Bepradžiai

---rijo sakinių pradžias,

--vatės akimis užbūrė;

--berandu nei kaip, nei kas...

--k debesys kaip balti sūriai

--o šalį plaukia plaukia plaukia...

---rijo sakinių pradžias.

---kas, kas jau senokai šaukia,

-et neprisišaukia manęs...

Garnys

Veja varna garnį, -

šis kaip svirtis girgžda.

Virš žaliosios pievos

garnio klyksmas miršta.

Miško siena tyli -

nepriglaus tankynėj:

tie, kurie pakyla, 

nežiemos Tėvynėj,

nelinguos su meldais

ar žilvičio karčiais...

Jiems reikės išmoki,

kokios širdys... karčios.

Pabėgęs šeštadienis

pabėgo šeštadienis

Aacheno katedros bokštan užsilipo

ir mojuoja pilnomis rankomis meduolių

teks grįžti tiesiai į sekmadienį

Karo Ukrainoje metinėms

Metai praėjo, tikiu, man greitai,

o kaip, broliai seserys, jums?

Gyvenimas mano saulėtekius skaitė,

jūsų skaičiavo krauju.

Kiek dar raudonų aguonų pridygs

ant jūsų žemės, kas žino?

Mano saulėtekiai, jūsų ugnis 

dega iš laisvės troškimo.

***

 

Nei greitai, nei lėtai važiuoju,

sėdėdama ant raudonos, plastikinės sėdynės,

į kuprinę prisikrovusi plastikinių butelių ir šratinukų, 

apsivilkusi drabužiais, kuriuose medvilnės ir vilnos tik dėl kvapo įausta.

Pro langą spigina saulė dar, ačiū dievui, tikra,

bėga medžiai - tikri,

žaliuoja pasėliai - tikri,

šalia ispaniškai kalbasi dvi moterys - tikros.

Sąmoningumas irgi tikras.

Tik įpročiai mano plastikiniai...

Rytinis momentas

Rasa pakėlė šydą

kaip cukraus pudros glaistą.

Žėruoja saulė, žydi,

geltonį savo laisto.

O aš geriu jį, veidą

rytų dangun atgręžus...

Save sušilt išleidau

ant cukraus pudros kežo.

Sauja

sugniaužiu savo būtį 

kaip popierėlį traškų

ir mintys ne truputį

o it pašėlę braška

išbėga į saulutę

po debesiu prapuola

įšoka į balutę

ar palenda po suolu

į slėgį reaguoja

stiprios didžiulės saujos

kol sugula prie kojų

nes aš esu pasaulis

Kelno karnavalas

Nuotrauka iš interneto 

kalba ir šoka tarmiškai

mano - miestas - nemano

vos vieną kitą žodelį

vertėjas galvoj tenumano

liejasi dainos ir prausia

kiekvieną pavargusią širdį

suburia ir į ausį

kužda - tave miestas girdi

kölle alaaw! mojuoju

rankas iškėlus į saulę

gal tik trumpam sapnuoju

gal tai tiktai apgaulė

o gal miestas žydi sieloj

ir kvepia viltim dryžuota

jaučiu kaip Berlyno sienos

akmenys uždengia gruodą

Suskilęs krištolinis tiltas

suskilo tiltas

krištolo skaidraus

jugiąs krantus

tarp miestų nebylių baltų

jo vidury

stovėjome drauge

maišydami spalvas

virš mudviejų galvų

dabar gi rūkas

tirštas atšiaurus

vatos į mūs

tarpupirščius prikaišė nes

užlopyti

įskilimus stikle

reikės ugnies karštos

reikės manęs tavęs

Nepasiduodanti

barzdotas likimas pirštu grūmoja

nėra išeities tavo rankom ir kojom

negali galva ir mintys klastūnės

bėgioti ir loti kaip palaidi šunys

o aš neklausau užsispyrus kaip ropė

dar neišrovė net ir susimokę

eisiu ir bėgsiu gal ir skraidysiu

savęs nedalinsiu neatsisakysiu

būsiu geltona žalia ir raudona

būsiu marytė ona ar aldona

tikėsiu žemynom gabijom laimom

ir nuodėmingai žemom maisto kainom

užminsiu likimui ant žilo plauko

tegul pasiilsi ant želiančio lauko

pavasarį paukščiams lizdus prisodina

kiaušinių ir meilės vaikams pridalina

Noriu

 

išjungti viską ir pabėgt į mišką

priglusti prie suskilusios žievės

išgirsti kaip rasa ant lapų tviska

kaip kalasi daigelis dilgėlės

pakilti su paukščiu į platų dangų

vilnyti oru ant vingrios giesmės natos

užuosti pumpurą ir samaną ir tankų

gyvenimą mus supančios gamtos

Švara galvoje

kruopščios valytojos rankos drėgna šluoste nuvalė rašalo pėdsakus

liko tik balti puslapiai 

juose ūkauja nekantrus vėjas

atsivijęs tuštumą

ši daužosi it beprotė į užrakintas duris

už kurių snaudžia užmirštų knygų biblioteka

ir tegul

neatrakinsiu

neįleisiu įsisiautusios valytojos nepailstančiomis rankomis

man užtenka žinoti

kad kažkada buvo žodis man ir apie mane

esu vien todėl

kad 

buvau

Minčių galia

šįryt netekau dalies savęs

susidrumstė mėlyni vandenys

ir paslėpė dugne besiilsinčius akmenėlius

klausiu laiko

kada mane išlaisvins

suras drumzlėse kaip nuskendusią šukę

ir iškels į saulę

šis bėga tylėdamas

nuo kelio pakilusių dulkių sūkuriuose

blaškosi mano mintys 

kol nugula kur papuola 

myliu tas

arčiausiai saulės

jų šviesa skverbiasi net per drumzliną vandenį

prisega angelo sparnus

ir grąžina  mane į mano stichiją

Apie mus

Iš bučinio ir žvilgsnio šilto,

kurs vakarais užsiliepsnoja vaiskiai,

iš saulės dulkių, mėnulio miltų

buriu gyvenimą mudviejų. Aiškiai

matau, kiek buvo duobių ir kopų,

kiek eita tiesiai, kiek klaidžiota. Noriu,

kad mūsų dienos susigarbanotų

ir kristų lengvai ant pečių gaspadoriams.

Aš noriu, kad kojos mudviejų liestų

žalią, sultingą ir sodrią žolę,

o rankos surinktų bėgantį lietų

ir laistytų žydintį mūsų atolą.

Mano pašaukimas

 

Keliaut, mielieji, - mano pašaukimas,

Su sraigės namo svoriu ir greičiu

Slenku per tirpstančius baltus ledynus

Ir nuo sausros su eglėmis kenčiu.

Tačiau sustot nenoriu. Negaliu!

Renku į saują smiltį - palikimą.

Kuičiuos tarp gulinčių ant kelio pagalių...

Keliauti vis tik - mano pašaukimas.

Bunda...

Miškas bunda.

Pavasaris kvepia.

Geria saulę jauni pumpurai.

Oru dunda,

plazda ir lekia

ne griaustiniai, o paukščių pulkai.

Ir taip čiulba!

Kaip dieviškai čiulba!

Virpa sielos pliki laukai.

Nors jau ulba,

tyliai, bet ulba

meilės deivė balandžio sparnais.

Vakarykščiai flamingai

Vakar diena pradingo,

nuotrupas tepalikus...

Klykia tarytum flamingai

tos nuotrupos. Bet atvykus

kita diena nesiklauso, -

nenori sudužti it stiklas.

Prispaudžia prie kelio sauso

jų galvas. Ištrykšta salyklas

ašarų. Ir nutyla 

paukščiai sparnais popieriniais...

Vakar diena pradingo.

Tai ko taip sunku ant krūtinės?

Penkta savaitės diena. Parkas

 

Parke laikas sustoja.

Ežero vidury - ančių klegesys;

Nesusitaria, kaip visada,

Kuriai lemta tupėti ežero centre.

Tyliai slenka senukas,

Apkrautus krepšiais ratukus tempia paskui save, -

Dievas duos, praleis kelias šiltas valandas bibliotekoje.

Ilgomis uodegomis mosikuoja šarkos,

Eina, aukštai iškeltomis galvomis,

Nesitraukia iš kelio - jų čia karalystė ir valdžia.

Ilgesingai virkteli violančelė. Jos rauda skamba kiaurai per sienas,

Susigeria į parke esančius ir užgesina sielos gaisrus.

Blackout

 

surask mane

kai elektra prapuls

sustosim po dangum žvaigždėtu dviese

atsukę veidus dangui

į save

sugersim dulkes ir žvaigždynų šviesą

ir kol aplinkui kūkčios nežinia

pakibus baimei

it akmuo ant kaklo

laikysimės už rankų 

vakare

tikėdamiesi ryto nebeaklo

Pavasario linksmybės

 

Dangus, įkaitęs iki raudonumo,

sušildė paukščių krūtines mažas.

Ir virpa oras nuo gaivaus linksmumo,

pavirtusio į šokius ir dainas.

Klausausi jų atsukus saulei veidą

ir laukiu, kol sugrįš manasis "aš".

Mat jį su paukščiais linksmintis išleidau,

gal trupinį pavasario parneš.

Mokymosi rutina

 

pražiūrėjau skyles popieriaus lapuose

ieškodama kelių į atminties biblioteką

rytoj ieškosiu iš naujo

pasikliaudama nakties kartografinėmis galiomis

ir ryto gebėjimais skaityti nematomus rašmenis

Mokslo vaisiai

 

Pasirodo, galiu ir aš

mokslo šaknį kramsnot. Nekarti,

lyg imbieras aitri. Tai kas,

kad ne visą sugraužt pasmerkti

esam tie, kam žinių per mažai, -

geriam vis ir ištroškę numirštam...

Tik sunokusių vaisių kvapai

tevilioja palaukt, kol su pirštais

čiupinėsim žievelę ryškią,

lupsim, gliaudysim, rakinėsim,

kol galiausiai pajusim, kaip trykšta

saldžios sultys būties pavėsy...

Pavasarinės akimirkos jausmas

 

Gieda pirmadienis -

negaliu atsidžiaugti -

rodos, imsiu ir aš pragysiu!

O paskui it šaplusnis, krokas, narcizas

savo sielos spalvom

pražysiu...

Tu pirmas

Pijui

tavęs nėra namuos

ir jau nykiai tylu

tu pirmas mus išmokei

šimto vaikų kalbų

tu pirmas mums parodei

kokie mes stiprūs esam

ir kokį brangų lobį

ant savo rankų nešam

tu pirmas atlydėjai

gyvenimą į žemę

kurioj pilki lyg akmenys

sau būtume pasenę

dabar gi visa žydi

ir kvepia miško uogom

kiek daug šaunių dalykų

mes iš tavęs išmokom

Rytinės viltys

apsiginklavusi tvirtai sugniaužtais kumščiais

neriu į ryto vatą

galva priglunda prie pilkos minkštumos

akys ieško auksinio saulės obuolio

koks jis šiandien? 

saldus, rūgštus ar saldžiarūgštis?

nekantrauju paragauti

ir viliuosi pajusti 

geltonį

Po kaukių nešiojimo prievolės viešajame transporte panaikinimo

Nebereikia slėpti nosies ir burnos,

galima laisvai taškytis seilėm.

Bet vis tiek tramvajuje renkuos

vietoj neapykantos sau - meilę.

Vietoj nepažįstamų purslų

prisigaudau daug mieliau pažįstamų

ir namuos burbėdama sergu, -

gaunam tai atgal, kam pasiryžtame!

Žadintuvas

Žadintuvas urzgia kaip šuo.

Jei dantis turėtų užu skverno

timpteltų ir aš kaip koks akmuo

atsiduočiau traukai. Žiulio Verno

važinėjuos pagamintuos ratuos...

Žadintuvas urzgia kaip šuo.

O minutės septynmyliais batais

spardo mano sapną. Vai, su kuo

jas visas sugaudyt ir pririšti 

prie guminio savo kūno. Jis - piemuo.

Tegul gano mano laiką. Vis tik

žadintuvas urzgia kaip šuo.