Mokslo vaisiai

 

Pasirodo, galiu ir aš

mokslo šaknį kramsnot. Nekarti,

lyg imbieras aitri. Tai kas,

kad ne visą sugraužt pasmerkti

esam tie, kam žinių per mažai, -

geriam vis ir ištroškę numirštam...

Tik sunokusių vaisių kvapai

tevilioja palaukt, kol su pirštais

čiupinėsim žievelę ryškią,

lupsim, gliaudysim, rakinėsim,

kol galiausiai pajusim, kaip trykšta

saldžios sultys būties pavėsy...