Išsilieja dangus...

išsilieja dangus

akvarelė išplaukia

varva varva 

nubėga

žemyn

ir pilkšva

susigėrus į žemę

gyvenimo laukia

kantriai kantriai

kol miega

sėklelė

maža

Odė meilei

gieda strazdas ant stogo

jo daina vinguriuoja

tarp dar bundančio sodo

ir manęs 

negalvoju

apie buitį ir darbus

neplanuoju nelaukiu

tik klausaus užsimerkus

sieloj aidas atšaukia

tos giesmės vinguriavimą

sodrų ir šiltą

odė meilei 

rypavimą 

užliūliavo 

ir širdį

Bus gerai

mums sakoma

bus gerai

neverkit nedejuokit

nepirkit aliejaus ir miltų

tualetinio popieriaus ir druskos

bus viskas gerai

tik nesukit galvų dėl nesamų bunkerių

juose juk vis tiek visi netilptume

kam slėptis

geriau ginkite savo šalį

bus viskas gerai

vaikams juk nereikia bunkerių

jeigu tėvai guli apklotomis galvomis

seniems nereikia slėptis

jie juk gaus po ketvirtą skiepą nuo kovido

jie nenugalimi

ir apskritai

juk viskas bus gerai

tik susimokėkit mokesčius už savo kvailumą

ir nebijokit nieko

nuo visko apsaugo medicininės kaukės

net ir nuo karo

Skausmas

skaudėti neturėtų

ne mano gi žaizdos

ne mano namų griuvėsiai

ne mano mirtys

o skauda

lyg skausmas nežinotų ribų

vienas visiems

kolektyvinis

pasąmonės labirintų sienas

išklojęs neužmirštamais vaizdais

it tapetais

kad jaustųsi lyg namuose

Kas ieško - randa

kas ieško - randa

kelią ir save,

ir tiesą

apie tai,

kad suradęs

nebeatpažįsta

ieškojusiojo

Tostas

už pavasarį

už mėlynus ir geltonus žiedus

pražydusius mums

ir mumyse

kad niekada nenuvystų

Ryto ugnis

Užgeso sapnas ir užsidegė dangus,

paskendo mėlyna raudonoje - pradingo...

Tačiau ugnies būvimas - nekantrus:

greita ir alkana - ne paslaptinga.

O kartais norisi joje matyt daugiau - 

didybę ir nežemišką orumą.

Akimirka nušvito man, tačiau

ugnis supleškino prasmės gilumą...

Karui

nelaukiamas esi

visai visai nelaukiamas

rubinų spindesio ir geležies skonio duete

girdisi griaustinis

ėdrūs ugniniai grybai užpuolė miestus

jie neskiria žmogaus nuo plytos

tik dangus vis dar mėlynas

slenka debesys atmerktų vaiko akių veidrodžiuose

išdžiūvusių lūpų kampučiuose

miega nebeišaušiantis rytojus

nelaukiamas esi 

visai visai nelaukiamas

Pavasaris

ateina į mane 

pavasaris

jaunas

gražus

neatsispirsiu

turiu mylėti

jo žiedus

jo sultingą žolę

sprogstančius pumpurus

jėgą

pradžių pradžią

iš kurios gimsta

naujos kartos

turiu atsiduoti

ląstelėse budinčiam instinktui

ir įsileisti

pavasarį

į save

Bendrystė

atiduodu 

ausį

vaikų 

lūpoms

kad 

čiurlentų

tarp 

mūsų

bendrystė

Ten ir čia

ten kaukia sirenos

ir į šipulius žyra gyvenimai

neliko metų laikų

tik baimė prieš sprogimą

būties tuštuma po jo

ir patriotizmas

nudažęs visa geltonai ir mėlynai

čia čiulba paukščiai

taiso lizdus ir ruošiasi perėti

pavasaris pražydo sedulų

svarainių ir magnolijų spalvom

saulė čiupinėja išlepusius veidus

seni rūpesčiai ir naujos bėdos

visa aptraukė pelėsių sluoksniu

Paveikslas

iš akių į sielą

iš sielos į rankas

iš rankų ant drobės

iš drobės į akis

iš akių į sielą

Pagalvė

Plunksninė buvai -

didžiulė, sunki.

Prisiglaudus sapnai

tai juodi, tai balti...

Gėrei, gėrei, prigėrei

laiko rūdžių arbatos,

plunksnas šonan padėjai -

neturi joms akvatos.

Lyg pūkų debesis

plastmasinė siela;

niekur ji neišskris

virtus Žemės sula.

Karo gana

Ne priešai mes - broliai ir sesės -

Vienos tėvynės vaikai,

Nes mūsų tėvynė - tai Žemė,

O Žemė - visiems bendrai!

Ne priešai mes - laisve maitinti.

Ašarų mūsų druska

Plauna tą pačią mintį -

Žemei karo gana!

Vakaro rubinas

Raudonas it vynas dangus

subėgo į vakaro taurę;

ragauju akim - ak, skanus...

Atgniaužiu kumštį ir saujoj

dar spindi mažas rubinas

iš tolimosios Sacharos.

Akimirką vieną dar tyras,

o kitą - jau išgaravęs...

Laikas?

bėgu

nepabėgu

grandinėm apkibusios kojos

klimpsta pėdos

iš lėto

į asfalto pilkumą

į manęs šešėlį

jausdamos laiką

 lyg būtų

atėjus diena

pripažinti

mūsų

ne

pergalę

Mano Sachara

Šermukšnio uogų

spalva suvilgė dangų -

mano Sachara...

Laukiantys tyliai

Kapsi iš lėto

ant laukiančių tyliai

tai saulės, tai debesio

lyg iš veltinio,

tai vėjo, nupurtančio

rūpestį sunkų,

tai balto mėnulio,

žvaigždžių, kur išblunka, 

tai paukščio, lengvučio

it laimės lašelis,

tai mėlio žibučių - 

dangaus ant žemės.

Iššūkis

Kiekvieną dieną vis į mano akį

baksnoja lyg špaga ilgu nagu.

Bandau sučiupti jį tarytum vagį

tai už barzdos, tai už plačių skvernų.

Bet jis slidus, žaltys, vis pro pirštus

išsprūsta ir iš naujo bakst į akį.

Kol nusišveitus iki blizgesio batus

spiriu į sėdimąją jam "sudie" pasakius.

Gėriau...

Gėriau it ištroškusi

Gurkšniais begaliniais

Miško salsvą muziką,

Kvepiančią egliniais

Kankorėžiais ir plukėmis,

Galvelėm lyg iš pieno,

Pumpuro šviežumo

Irgi prisigėriau.

Saulę išsklaidytą

Ant paklotės milinės

Gėriau it ištroškusi

Iš rieškučių gimtinės.

Gyvenimo veika

Užsimerkei ir nebeturi

nei problemos, nei nepatogumo -

žiūri Žemės poliai keturi

tik į tavo tarsi sieną kūną,

o tavasis "aš" saugus tamsoj

slepias už akių vokų šilkinių,

nesvarbu gi, ką galvos rytoj

svetimi, kaimynai, parankiniai...

Juk tik tu žinai, kokia tikrai

tavo misija ir tavo pareiga,

ir kiek daug, o gal visai mažai

tau kainuos gyvenimo veika.

Tulpės žiedas

ir tulpės žiedas

spinduliuoja it saulė

matančioms akims

Tarpinėje erdvėje

esu

tarp savęs ir pasaulio

tarpinėje erdvėje

kurioje visi ir viskas

lieka už sienos

tik jų juokas ir ašaros

sunkiasi per tinką

it prakaito lašai

ir bėga žemyn

kaupiasi

virsta į vandenyną

kuriame skęstu

ir nežinau 

kodėl

Melas

suvaidinta ekstravagancija

irgi yra melas

sau

Nušvitimas

nebelauksiu daugiau

rytoj tegul bus rytoj

lūkesčiai ir nusivylimas

ne šiandienai

nes dabar yra kaip yra

ir už tai esu dėkinga

nušvitimui

Istorijos slėpiniai

girdžiu žingsnius

anapus mano laiko

sunkius sunkius

ir monotoniškus

it metronomo taktas

jų aidas galvoje neišsilaiko

pasklinda būtyje

atsimuša į daiktus

ir neramina 

kaip didžiulis raktas

užkritęs užmaršty

ir netikėtai surastas

nes nepatyriau

ką talpina šachtos

kurias neaiškios durys

nuo manęs atskyrė

Refleksija

Stebiu save lyg iš šalies

ir piktinuos, kad jau ruošiuos užmiršti,

kaip sninga baime ant manos būties,

nes vėl balti taikos balandžiai miršta.

O juk verkiau (vis dar verkiu),

žiūrėdama į ašarojančius vaikus,

į išsigandusius kareivių veidus ir sykiu

baisiuos akimirkos galia - klaiku! -

tik vienas blyksnis ir, žiūrėk, nėra

istorijos sargų - nei pastatų, nei knygų,

tik dulkės ir griuvėsiai... - Motinos skara

skaudžiom aguonom it žaizdom pražydo...

Tik dar garsiau šnopuoja slibino nasrai,

kai šis pasiutęs spjaudo ugnį tirštą.

Nei raudos, nei maldaujantys balsai

nesustabdys jo gelbėjančių pirštų.

It česnakas

Gyvenimas - it česnakas - 

skiltelėmis atsilupa,

saikingai vartojamas - stiprina,

persistengus - susargdina

ir turi bjaurią savybę dvokti iš burnos,

nori tu to ar ne,

nes juk ne gyvenimas kaltas,

kad prisirijai česnako.

Tuzinas

Mėnesių tuzinas bėgo nubėgo...

Surinko juos laikas į šiltą sermėgą,

paglostė, nušluostė dar varvančias nosis,

pirštu pagrūmojo: - Aš jums pabėgiosiu!

Bet žino vis tiek, neklausys, juk pasiutę, -

išlaksto jei nori pro rakto skylutę.

Ir vėl reikia rankiot pavargusį tuziną,

šluostyti veidus laimingus nors murzinus...

Ko tik dėl jų, dėl vaikų savo dvylikos,

nepadarysi... Laikas - satyrikas:

tuzinas bėga prabėga kas metai, 

susirenka mūsų, o mums - tiek tematėm...

Jis

Jis ateina garsiai

ir pasiima viską.

Baik, sustok - neištarsi,

kai skeveldromis tviska

saulė ar atvirkščiai...

Išsiliejo dangus

ant žemelės plačiai

tarsi barščiai. Spangus

viršuje tvyro oras,

ties galvom atėjūnų.

Ginklas šaltas ir storas

vietoj puokštės bijūnų! -

nepasveikins nei vienas

jo, atėjusio griauti.

Tas, kurio širdy Dievas,

juk nenori kariauti.

Trupinėlio būtis

 

neužmirštu net naktį

sapnuose įstrigo

kova už laisvę

negaliu jos atsisakyti

vieną dieną 

ji gali tapti 

mano kova

sapnuose

aš nenugalima

realybėje

tik menkas pyrago trupinėlis

pagautas vėjo

kur atsidursiu

nežinia

užtai neužmirštu

kad išmokčiau

būti 

atspari vėjams

arba sunki 

kaip ruginė duona