Kaip nenumirti

dėti

.

vietoje

,

ir 

gyventi

...

Kai tu verki

nusisukęs verki

aš žinau

tavo ašaros sunkios it plytos

bėga rieda į mano akis

ir sustingsta šypsenoj ryto

aš prigludus tyliu

tu žinai

mums nereikia žodžių ieškoti

ilsis vasara mums ant pečių

per akis išskridus žiemoti

Būsena

 

šalta

nosys raudonos

žolė

pasipuošus šalnos kepure

kvepia taip

lyg užsnūdęs ruduo

apie žiemą sapnuotų...

kabo tyliai diena

ant minties

tarsi virvės -

užmiršau

kad esu

jauna

 

Mano namai

 

mano namai - tai tu - 

kartais rūmai, o kartais trobelė

seno miško pavėsy...

tu sakai, šitaip būsim -

šešėly sėdėsim,

saulės lausim abudu sušalę,

apsigobę likimo rūbù

aš sakau, tu tai - mano namai

atdarais langais ir durim...

ar girdi, kaip pražysta į mus

baltagalvių ramunių laukai?

saulė kils, spalvins kūnus nuogùs

nemaria pažinimo ugnim -

būsim taip - pasiklydę lengvai

vienas kito namuos -

glėby

Iš meilės

Būsiu it laumė ar it ragana -

ilgais kaip ūkanos plaukais

suvystysiu tave ir pragarą

užželdinsiu tankiais miškais.

Nes mano meilė begalinė -

audringa ir gili gili.

Ji drąsko širdį ir krūtinę,

ji gaivalinga ir gaji -

užvaldo, užburia, pavérgia

mane... Aš negaliu sustot!

Jei tu toli, jaučiu kaip verkia

pasaulis mano. Tavim kvėpuot,

tavim gyvent ir augti. Augti

nuo bučinių, glamonių, žvilgsnių...

Velniop drovumą! Nenoriu laukti,

nes laukiant baisiai pasiilgsiu.

Geriau aš būsiu laumė, ragana,

nešiosiuosi tave glėby

per karštį, šaltį, vėtrą, darganą...

Per amžių amžius arti. Arti.

Penki kilogramai minčių

 

Ant mėnulio lėkštės

sutūpė penki kilogramai minčių

ir taip garsiai čiulba,

kad negaliu užmigti.

 

Vartausi pataluose,

pykdama ant savęs,

tų penkių kilogramų minčių besiklausančios,

ir prižadu pasitaisyti...

 

Ant mėnulio lėkštės

krinta žvaigždžių dulkės,

tyliai tyliai įsigerdamos į sapnus

besvorėje naktyje.

Spalvos

Šiąnakt žvaigždės nekris - apsiniaukęs dangus

dunda bilda užpykęs virš kriaušės už lango.

Aš žinau, kad lietaus anei sniego nebus,

kad tik spalvos apink išsiliejo, nublanko...

Tu sakai: "Užsimerk ir kvėpuok, ir kvėpuoki...

Visos spalvos tavy, ar matai? - tiltas žalias,

upėj maudosi saulė, pakrantėje suokia

dar neatrastas niekieno margas paukštelis.

O aukštai baltas pūkas, kedenamas vėjo,

pilkas skundas lėktuvų ir klyksmas žąsų...

Užu miško - takas link lauko - prisėjo

ten motulė gamta aguonėlių gležnų.

Auksaspalviai rugiai ir rugegėlių mėlis

palei kelią namo... Ar matai, ar jauti?"

Byra vakaras sielon it Baltijos smėlis,

it vaikystės saldainių žirniukai margi.

 

Ir tikiu, kad dabar žvaigždės kristi galėtų,

kaip galėtų dainuot atsibudus širdis.

Bet... neranda sugrįžusios spalvos sau vietos,

kol aplinkui dar spengia beribė naktis. 

 

Paslaptis

turiu paslaptį nuo kurios bėgu

ilgomis lietaus kojomis

per savo dienos debesis

laikas kaip centai subyra į gyvenimo kišenę /

gilią gilią nežinią -

kada ir kuo atgimsiu

kai liausiuosi bėgusi nuo savo paslapties

ilgomis litaus kojomis

dienos debesyse?

Įžvalgos

Autorė I. Vitonienė

 

- bus gerai, sakau,

ir vėl šypsausi.

Skausmo nejaučiu - laiminga -

- bus gerai,

nes jeigu man gerai,

tai ir tau kely žibutėm sninga -

- bus gerai, sakau,

an lovos krašto

bekabindama lapus baltus -

- bus gerai,

nes jeigu man gerai,

tai ir jie vis spirsis į batus -

ir jei kartais man gerai nebūtų 

jūs atnešite gerumo rūtų

Laukiamojo malda

 

Užsirašiau pas gydytoją,

pas vieną, o ateina kitas

arba kita - didelis pastatas, daug darbuotojų...

Tik jie neskuba.

O kur skubėti?

Daktarai žino - stresas kenkia sveikatai,

užtai pacientai laukia.

Laukiamajame tuščia.

Įsmeigiu į priešais mane stūksinčią pilkšvai žydrą sieną

ir galvoju, ar šiandien vėl praleisiu dvi tuščias valandas girgždindama nepatogias kėdes, ar sulauksiu baltachalatės malonės kiek anksčiau.

Tylu. Mąstau:

matyt, dideliame pastate pokaičio metas;

kol išorines sienas laižo saulės liežuviai,

vidinėmis kopinėja mano nuobodulys,

besimelsdamas dievų dievui -

esą geriau būti sveikai

per amžių amžius,

amen.

 

Vakarinis ilgesys

 

Vakare, kai į smalsias akis

žvaigždžių šviesa subėga, ištirpstu...

Skverbiuos pro užmerktas blakstienas it vagis

pabūti su tavim sapne kartu.

Tačiau sapne - dar vasara tvanki...

Šešėlis delno dengia veidą, širdį

ir nematai manęs... Esu blanki -

ruduo pastelinėm spalvom nugirdė...

Ir taip kas vakarą tikiuos naiviaī,

kad vėl šypsosies man žvaigždžių nušviestas,

tarsi viltis, paklydus tarp sapnų,

tarsi pražydęs nakčiai mano miestas.