Atostogų dievas

Nuotrauka iš https://www.vaismedziusodinukai.lt

 

kalbėjausi su atostodgų dievu

prašiau daugiau energijos ir motyvacijos

o jis man nieko neatsakė

tik pametėjo papildomas tris savaites

it saldainių saują užtvėrusiesiems vestuvininkų kelią 

ir vėl pakibo žemyn galva ant alyviniais obuoliais kvepiančios šakos

aš dar ilgai žiūrėjau į jį taip kabantį

širšių burzgimo besiklausantį

ir nė vienos lauk nevejantį

tik dalinantį iki sprogimo prisirpusius vaisius

kiekvienai ir kiekvienam 

ir net  

man

 

Vakaras kaime

 

Girdėjau šuns balse lyg skundą, lyg ir raudą,

išlietą vakaro oranžinėj alsoj,

supintą su kivirčais žvirblių, kai šie gaudo

viens kitą krūme ten, užu tvoros.

Tada mąsčiau, kiek nebedaug man skirta

dienų tokių - tąsių tarsi medus

ir laimės kaugėm tarsi šieno stirtom

sužyminčių brangius atminimus.

Tada tikėjau, kad kasmet sugrįšiu

į čiurlio giesmę, virpančią ore,

kad nuo lėtumo šito nesuplyšiu,

gyvenimu užpildančio bene.

Tada buvau ir tas buvimas pynės

tarsi vainikas Joninių nakties

iš paprastos kaimietiškos gadynės,

iš mano meilės ir tėvų vilties.

 

Monologas

 

aš nebijau tavęs, žiauri klastūne,

ateisi, apkabinsiu akimis

ir atidavus žemei savo kūną

išeisiu taikiai vėjo vilnimis

tu tik pasigailėk, prašau, žmonių,

kurie mane gyventi išmokino...

aš jais visais didžiuojuos ir tikiu

vis melsdama mylėti juos likimo

užtai bijau ne dėl savęs, dėl jų!

tai jiems liks skausmas man tave nusekus...

renku metus ir nemačia verkiu

tau savo nerimą ir rūpestį išsakius

ir kol dar ašaros riedės už juos,

brangiausius iš brangiausių mano,

auginsiu krūmus, žiedus ir medžius

šalia dar ilgo ilgo jųjų kelio