Vasaros rūbas

Iškiši nosį į lauką

ir apsivelki vasarą;

tirpsti, varvi tarsi saunoj -

per šiltas vasaros rūbas.

Kaip dursi, taip ir gausi

skaudžiai kanda uodai

ir akliai

per kelnes

per marškinėlius

sminga it adatos

giliai į odą

jų aštrios burnos

siurbia rubino spalvos

gyvybės eliksyrą

nepaisydami 

iškeltos rankos

plekšnojančios

gležnus kūnelius

skaudūs likimo dūriai

skaudūs ir jo smūgiai

Nuotrauka

taupau

akimirkas

kurias

kitaip

užmirščiau

plokščioj

erdvėj

matiniu 

paviršiumi

sustingusiomis

šypsenomis

ir akimis

matančiomis

daugiau

negu 

gali

priminti

nuotrauka

Pirmadienis

Pirmadienis bėgo nubėgo

sportbačius apsiavęs,

pribarstęs dėdulės miego

sapnų. Atsipalaidavęs

tupi ant stogo, laižo

raustančią saulės uogą,

o pirštais danguj nubraižo

rytojų it kūdikį nuogą.

Dar kartą atsisuka. Tyli.

Kukliu šypsniu nuramina.

Gyvenimas paprastus myli,

pirmadienis šitai žino.

Attendorn´o oloje

sekmadienio priešpietę

panyru į siurrealistinį pasaulį

jame

išvarvėjusi nūdiena

sustingsta kalkių varveklyje

kad galėtų milijonus metų

spoksoti į praeinančiuosius

paskui save paliekančius

nuostabos dvelksmą

kokie visagaliai žemės pirštai

jie prikelia akmenį

gyvenimui

Undinėlės rauda

Aš kalbu ir kalbu -

žodžiai liejas it upės

ir vis tiek per tylu -

nebylės juda lūpos:

nesigirdi garsų,

jokio aido po tiltu...

Tiek turėjau balsų,

negalėjau nutilti.

Bet dabar praradau

žodžių muziką skambią.

Kaip dainuosiu aš tau

apie meilę ir garbę?

Kaip išgirsi mane,

jei pašaukt negalėsiu?

Pavirtau undine.

Baltu jūros putėsiu...

Liūdesio agonijoj

nebepastebiu lengvumo

medžių vainikuose 

paukščių balsuose

dobilų žydėjime

boružės skrydyje

pilnaties šviesoje

debesies baltume

vėjo pūstelėjime

laiko bėgime

nebepastebiu lengvumo

jaučiu tik lėtą tąsą

mano pačios

iš vakar dienos į rytojų

braška kaulai ir maudžia raumenis

akys mato kitu kampu

lyg iš vidaus

pro rožinę odą

nepaklūstančią širdies laikui

nykdama

jaučiu tik lėtą tąsą

Paburbėjimas

Kaip mėgautis saule,

jei saulė - nuodinga;

jos karštis raudoniu

į odą susminga

ir kirba, ir dega,

ir skauda, lyg būtų

staiga įsisegę

šimtai kalakutų,

lyg nertis iš odos

būt laikas atėjęs,

ar koks negerumas

ūmai prasidėjęs.

O dar ta kaitra,

išspaudžianti syvus

net iš sudžiūvusių

metuos krūmynų;

išvarva laimė,

sėkmė, geras ūpas

it iš naminės dešros

riebaliukas...

Nėr džiaugsmo

nei progos saulę mylėti -

per karšta! per karšta!! -

sunku iškentėti...

Kreipimasis į Mūzą

Atiduok man gilią mintį -

noriu ją pati brandinti:

noriu austi aukso giją

ir pražydinti leliją,

noriu fėjų sparnelius

sutalpint į žodelius,

o stebukladario galią

įpakuot į lapą žalią

ir išsiųsti ekspresu

į gyvenimus visų.

Vasaros vakaras

Skamba vakaras.

Virpa nuo aido

oras šiltas

virš liepų kvapnių.

Verpia pasakas.

Siūlą paleido...

Tai į smilgas

pritupdė svirplių.

Neskaičiuoja, -

harmonijai reikia

milijonų

gražiausių balsų!

Išsižioja,

gerai nusiteikia

ir dainuoja

gerklėm visų.

Kalendorinė vasara

Kalendorinės vasaros kvapas - 

liepos žiedo, auksinio medaus.

Moja medžiai vilties pilnais lapais,

nusipraususiais po lietaus. 

Gieda paukščiai balsais ir balseliais,

apdainuodami savo vaikus.

Negiedoti, tylėti - negali,

nes gyvenimo laikas brangus.

Šnara mažas stirniukas palaukėj,

šernė kviečia margus šerniukus.

Taip kas metai vasara plaukia -

iš suaugusių į vaikus.

Akių nuovargis

baigia 

išvarvėti akys

negaliu pasakyti

kada jos 

pradėjo

tik jaučiu

drėkstančius paakius

ir lengvą miglą

užslenkant

kuri paslepia visa tai

kas dar turėtų būti išvysta

ne tik sielos akimis

Karščio harmonija

Atotrūkis

prisėdau

tiesiog pasėdėti

indaplovei šniokščiant it upei

pasprukti

į Serengetį

nors vienai trumpai minutei

ir sėdžiu

kojos pulsuoja

dienos kelius prisimindamos

po skėčiu

lieknos akacijos

nuovargį žemėn įmindamos

Dušo užuolaida

Ten, kur karaliai pėsti vaikšto,

plaikstosi karčiai širmų žirgelių,

po pievas lekiojančių,

kanopėlėmis žolelę trypiančių...

Nereikia tada jokių išmaniųjų telefonų,

žurnalų, laikraščių ar knygų,

užtenka žiūrėti į užtrauktą dušo užuolaidą -

į pilkai baltą atvaizdą to,

kas kadaise buvo spalvota.

Ką padarėt...

Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių,

Tą padarėte man...

Dainuoju prie margo gamtos altoriaus

Tau vienam.

Virš galvos man dangus mėlynuoja

Lyg bažnyčios skliautai,

Skaudūs žodžiai, štai, stogą kilnoja

Atkakliai.

- Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių! -

Užsimerkus šaukiu.

- Ar naujus nulipdysit iš molio?

Kiek sykiu

Sugebėsit už vieną atiduoti širdies,

Kiek sielos dalių?

Juk nejaučiat nė lašo savo kaltės...

Nebegaliu...

Metas prieš atostogas

keistas metas

prieš atostogas

oras alsuoja karščiu

kūnas - troškimu ilsėtis

rutina pavirtusi girnomis

kuriose tu - grūdas

sopa apdaužyti šonai

ir nusibrūžinusios smegenys

bet galvoje virpantis miražas

apie stebuklingą atostogų šalį

stumia tave į priekį

juk jau netoli

jau bene ranka pasiekiamas

permatomas laisvės šydas

Dienos kaip nebuvę...

Dienos kaip nebuvę...

Tik vakaro saulė

iškišus liežuvį

laižo pasaulį.

Guliu ant sofutės 

kojas pakėlus,

ant delno lėkštutės -

purus debesėlis

svajonėmis kvepia.

Vakaro šilkas

raudonį slepia.

Juo apsivilkęs

bėgioja viršūnėm

sapnas spalvotas.

Dienos kaip nebuvę...

Lyg... išgalvota.

Paukščių dainos

Kaip aš buvau pasiilgus, paukšteliai ir paukštytės,

Jūsų visų iki vieno, dideli ir mažyčiai,

Grojančių įstabiausiais instrumentais šio svieto.

Kaip smagu iš aukštybių jums pasaulį stebėti,

Kaip šaunu taip iš meilės ūbauti ir giedoti,

Savo dainom man širdį ir dūšią margai nuspalvoti.

Laikas

Laikas man nepriklauso;

sunkias sunkias per sienas,

nei siūlelio man sauso

nepaliko. Kiekvienas

šitaip šlampam įkritę

į tą amžiną tėkmę...

Kol mirtis įsibridus

sužvejoja į dėklus.

Laikas man nepriklauso...

O jei net priklausytų,

ar atsukčiau jam ausį,

kad gyvent išmokýtų?

Gero miego poveikis

Atsikėliau su optimizmo karūna

ir nuo vilties drėgnomis akimis -

gero miego geras poveikis.

Kokia kalba prabilsi

 

Kokia kalba prabilsi į mane

Beržo viršūnėje šūkaujant Kramerio žieduotosioms papūgoms,

Gagenant žąsims prie tvenkinio,

Kurio vidury it krioklys krinta fontano vanduo?

Kokia kalba prabilsi į mane

Zvimbiant musei pro šalį,

Karkiant nepatenkintai varnai,

Ignoruojamai gluosniuose sutūpusių kitų juodaplunksnių,

Kurioms skvernų kedenimas atrodo daug svarbesnis už visus kitus reikalus?

Kokia kalba prabilsi į mane,

Verkiant kūdikiui vežimėlyje,

Žaidimų aikštelėje klykaujant vaikams 

Ir juokiantis įsimylėjėlių porelei ant gretimo suoliuko?

Kaip man tave suprasti?

Ar užteks vieno gyvenimo

Tavo žodžiams išmokti?

Nes tu kalbi visomis pasaulio kalbomis,

Mano meile.

Gyvenimo ženklai

užsimerkus

geltonos našlaičių galvos

ir sodriai violetiniai levandų bokšteliai

ištirpsta oranžinėje mano būties šviesoje

sugeriančioje sunkios kamanės dūzgimą

lietaus lašų kapsėjimą ant braškių lapų

it skėčiai dengiančių sirpstančias uogas

ant eglės spyglių

ant batuto kaimynų sodelyje

ant manęs...

kol visa užgožia raminantis šniokštimas

oranžinę pakeičia pilka

lietaus debesų sarkofagas uždarė saulę

bet

skambančioje pilkoje

užuodžiu gyvenimą

net ir 

neužsimerkus

Užkimimas

nebylė tu

it undinė

meilės labui

paaukojusi balsą

gerai tik

kad tavo balsas sugrįžta

kartu su pilnaties rieškutėse

virpančiu potvyniu

nebylės žvynai

spindi tada jūros dugne

iki kito atoslūgio

Ukulėlė

ukulėlė dainuoja

stygos virpa ir virpa

it voratinklio gijos

drugeliui įkliuvus

klausaus ir klausaus

o akordai ištirpsta

bučiuodami orą

ausis ir sielą

kai mano

tavo

mūsų

stygos virpa ir virpa

ukulėlei dainuojant

Tėčiui

Už kiekvieną dieną - po žiedą -

kaštonų piramidę baltą baltą -

ant kaklo būčiai vėrinin suvertą,

tarp jo žiedų - varnėnai gieda.

Už kiekvieną dieną - po dainą -

su bajanu pagrotą, it šventę.

Kiek daug džiaugsmų su tavim išgyventa,

kurie namo vis iš naujo pareina.

Už kiekvieną dieną - po lašą -

laimės ašarą, širdį suvilgiusią.

Lai it akmenį pilką ilgesį

jos gyvenimo vingiuos pratašo.

Pūliai

pratrūko pūslės

išsiliejo pūliai

slidinėju basomis 

toje nenusakomos spalvos

ištryškusioje masėje

ir nebežinau 

kur rytai

o kur vakarai

šiaurė ar pietūs

pūliuoju

ir laukiu

kol išsivalys

žaizdos

kad vėl mokėčiau

skaityti žvaigždes

Nėr kada pavargti

Nepavarkit kojos,

bėgančios per žolę,

nenuilskit rankos,

snaudžiančios atole.

Nuovargis - ne draugas,

kai pursloti norai

veržias į pasaulį

gaivalingais šuorais,

kai širdis plasnoja,

neketina tūpti...

Nėr kada ilsėtis,

anei nusiplūkti.

Prašymas

Ak, saulute,

Ak, mieloji,

Ko gyvenimą 

Lesioji?

Spinduliais

Tarsi snapeliais

Išvalytumei

Man kelią,

Ištirpdytum 

Ledo plotus

Širdyse žmonių

Suklotus,

Duotum ranką

Meilės deivei,

Tegul šypsos

Visiems dailiai.

Skylė kelnėse

iš niekur

atsirado

skylė kelnėse

boluoja pro ją

užpakalio pusmėnulis

it kokia gėda

nepadoru šitaip

apnuogintai

žmonėse rodytis

nors žmonėms

dzin

tik mano 

suvaržyta moralė

jaučiasi įžeista

nieko nesidrovinčios 

skylės

žiūri toji

atsivėrusia akimi

į margą vyksmą

pasauliu vadinamą

ir erzina mane

mažesnę ir už

skylę kelnėse