Jau prieš kokią savaitę užbaigiau skaityti Jurgos Tumasonytės romaną "Remontas". Padėjusi į knygų spintą tikėjau, kad užmiršiu, nes užmiršti lengviau nei prisiminti. Tačiau neužmiršau. Ir kaip gi galėčiau! Gyvenimas toje knygoje pulsuote pulsuoja, jaučiu jį net pro užverstą viršelį, o dar ir panašus jis į manąjį, nors aš - ne miesto vaikas. Ir vis tiek jis mano kartai labai artimas, nesvarbu kokioje aplinkoje nugyventas, nes tais laikais visa buvo panašu, lyg vienodi daiktai būtų suvienodinę ir žmones.
Jurgos veidas žiūri į mane iš viršelio. "Na?" tarsi klausia, "ar remontuosim?" Remontuosim, pagalvoju, tikrai remontuosim, tik nežinau kada ir ką. Nors, esu tikra, kiekvienas turime neužbaigtų statybinių aikštelių, kuriose vis dar voliojasi tuščios paletės, pakampiuose stovi pustuščiai dažų, glaisto ir dar bala žino kokių statybinių atliekų kibirai.
Remontas kaip aliuzija į geresnį gyvenimą (tiek materialųjį, tiek ir dvasinį) - pagrindinis Jurgos Tumasonytės knygos "Remontas" motyvas, kurią skaičiau su dideliu malonumu. Visko toje knygoje galima rasti: nuo vaikystės posovietinėje Lietuvoje, iki detektyvinių užuomazgų perlipus XXI amžiaus slenkstį. Tiesa, protagonistės praeitimi, gyvenimo aktualijomis patikėjau besąlygiškai, o, štai, detektyvinis pasakojimas - neįtikino, lyg būtų priklijuotas dirbtinai. Vaiva Rykštaitė knygoje "Lizos butas" pasirenka vientisą siužeto liniją ir tikrai nesuklysta - pasakojimas išlieka sklandus ir prikaustantis. Tuo tarpu J. Tumasonytės "Remonte" pasakojimas - fragmentiškas. Tarpusavyje susipina praeitis su dabartimi, veikėjų gyvenimai, kaimo (pas Babą ir Dieduką) ir miesto (Kauno) erdvės, asmeninė protagonistės drama su draugių, kaimynų, tėvų ir senelių dramomis. Skaityti nenuobodu, tik kartais reikia gerai pagalvoti, apie ką kalba, prisiminti jau skaitytus fragmentus, ar atsiversti ir dar kartą perskaityti. Gali būti, kad tai mano neatidumo pasekmė, gali būti, kad tai autorės teksto konstravimo principas šiek tiek supainioja. Tačiau visus nepatogumus atperka rašytojos stilius, įdomūs palyginimai (pvz., "Prasibroviau pro tankiai suaugusius medžius jausdama, kaip jų šakos tingiai tarsi nuobodžiaujančios katės perdreskia man odą." (P. 31)), gausybė "kabliukų", kurie nepaleidžia, verčia smalsauti, skaityti ir skaityti, kol, galų gale, istorija baigiasi. O tada...
Kas tada? Tada lieka jausmas lyg ką tik pabuvojus svečiuose ir prisiklausius visokiausių naujienų iš kitų gyvenimų. Jos tai erzina, tai kelia pavydą, tai glosto širdį, tai primena ką nors labai brangaus arba, atvirkščiai, prikelia snaudžiančias nuoskaudas, skaudžius išgyvenimus - sukelia reakciją. O jeigu knyga kelia reakciją, verčia reflektuoti, kalbėti, dalintis, tai ji - gera knyga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą