Pradėjau skaityti Charles Ferdinand Ramuzo romaną "Adomas ir Ieva" ir susimąsčiau. Kiek Ievos ir Adomo kaltės mes vis dar nešiojamės savyje? Kiek laiko atpirkinėsime ją? Ir kodėl negalime pradėti iš naujo?
Bet klausdama jau žinau ir atsakymą - iš naujo pradėti neįmanoma, nes gimstame ne šiaip sau patys iš kokios nors dieviškos šviesos, gimstame motinoms ir tėvams, kurių įpročiai, tradicijos, išsilavinimo lygis, moralinės vertybės, įsitikinimai, aplinka, trūkumai jau nuo pat pirmų dienų formuoja mūsų asmenybę pagal save, ne pagal mus pačius. Be to, vien jau faktas, kad gimstame iš kūno, o ne iš kitokios, aukštesnės, dieviškesnės materijos, pasmerkia mus tai pačiai nuodėmingai žmogiškajai būčiai kaip ir mūsų tėvų, senelių, prosenelių ir visų kitų kartų iki pat pirmojo žmogaus, išvaryto iš Rojaus, kad niekada nebesugrįžtų.
Žmogus gali būti pažangus tik tame, ką gali pats sukurti, o savęs sukurti iš naujo - be trūkumų, be aistrų, be poreikių - negali. Sunku įsivaizduoti, ar toks žmogus tada galėtų vadintis žmogumi.
Protingas būtybes įsivaizduojame panašias į save, ne tobulas, o jausmingas, nes laimė, pasitenkinimas, meilė priklauso prie kokybiško gyvenimo supratimo. Kokia kokybė gali būti nepatiriant jokių jausmų, jokių kūniškų malonumų, jokio pasitenkinimo valgant skanų maistą, skaitant gerą knygą, jokio kūrybinio malonumo, jokių paskatų žinoti, pažinti, tobulėti, galų gale vystytis toliau. Tiesa, vystymasis nėra toks paprastas, kaip Vytauto V. Landsbergio knygoje "Rudnosiukas", bet vis dėlto nenutrūkstamas procesas, kuris neatsiejamas nuo pasaulio, kaip ir pasaulis neatsiejamas nuo mūsų, nes Žemė, kurioje gyvename, ir yra mūsų Rojus. Bėda ta, kad gana sparčiai mes patys išvarome save iš to Rojaus. Kodėl? Nes nesame tobuli. O kodėl nesame tobuli, jeigu Dievas sukūrė mus remdamasis savo pavyzdžiu? Nes ir Dievas nėra tobulas. Tiesą sakant, imu manyti, kad tobulumas - tai tik žmogaus pramanas, siekiamybė, kurios niekada nepasieksi ir už tai visada stengsiesi.
Visa vertinimo sistema, nesvarbu ką vertinant, yra sukurta žmogaus, sukonstruota tam, kad supaprastintų kategorizavimo procesą, rezultatų, savybių, pastangų lyginimą, pagal kurį jau nuo mažų dienų esame suskirstyti į gabius, vidutiniokus ir nevykėlius, į gražius, niekuo neišsiskiriančius ir baisius, į storus ir plonus ir panašiai. Be tokios suskirstymo sistemos turbūt prapultume, nes panaikinus visas kategorijas, nebelieka konkurencijos, o kai nėra konkurencijos, tai nėra ir priežasties stengtis. Gal tai ir yra Rojus, kai gyveni tam, kad gyventum, o ne kad gyventum geriau už kitą.
Knygos dar neįpusėjau, o jau šitiek minčių! Skaitysiu toliau, ieškosiu naujų perspektyvų ir tikėsiu, kad galiu praturtėti dar viena įžvalga, dar vienu nušvitimu religinių džiunglių tankmėje.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą