Lietaus lašai

Lyja tiesiai - be vėjo, ramiai,

Lyg ne gamtai, o man - į delnus,

Nuo delnų bėga vėsūs lašai

Į akis ir krūtinę. Jie švelnūs,

Jie neardo, kaip upės krantų,

Nešlifuoja kaip bangos skalūnų,

Jie suvilgo smėlį. Krentu

Į sudrėkusį smėlį ir būnu,

Ir jaučiu, kaip sudygsta žolė,

Kaip susipina šaknys į tinklą...

Dar tyliu, dar esu nebylė, 

Dar laikaus įsitvėrus paminklo,

Bet delnai ištiesti. Ištiesti!

Renka lietų - stabdo byrėjimą.

Mano pirštai - žolės paliesti,

Mano skausmas pranyksta žydėjime.

Lyja tiesiai - be vėjo, ramiai,

Lyg ne gamtai, o man - į delnus...

Kvepia žolės, gėlėti laukai -

Mano kopos pavirto į kalnus.