Taip jau būna - gyvenimas užknisa:
Lyg šuo apsisioja batus
Ir, prišikęs prie durų, pasikaria,
Kad išskirtų tave ir kitus.
Tu trini užmiegotas akis,
Nesupratęs, iš kur šitas dvokas,
Kaip taip greitai įslinko angis
Į mylėtą ir saugotą sodą.
Ir kodėl ji pavirto šunim?
Sau nuo tapkių fekalijas gramdai...
Kas gi daros dabar su tavim?
Šliaužti norisi palei randą,
Ant kurio savo namą statei,
Medį, Vaiką ir Viltį. Taigi...
Gal per greitai, o gal per lėtai
Prasidėjo laimė ir baigės?
Susirinkęs numyžtus batus,
Pakaruoklį, šūdą prie durų
Vis šliauži lyg nebūtum žmogus,
Tik šešėlis vargano būro,
Tik lašelis šviesos tamsoje -
Kažkieno - jau seniai nebe savo...
Dar pabūk. Nusiprausk rasoje,
Atsispirk nuo putos virš bokalo
Ir pareiki namo. Jau švaru,
Jau gyvenimas murkia it katinas.
Prijaukintas. Tylu ir ramu.
Durys atdaros, laukia arbãtinis,
Du puodeliai. Vis dėlto - du -
Neužmiršo, neatsisakė.
Nesigėdyki savo randų,
Jie nesmirda kaip dvokianti blakė.
Pažiūrėk - saulė blizga lange,
Ant užuolaidų tupi viltis.
Sodas tyli - žiedai pumpure,
Nenuėdė jų tavo angis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą