arba ir vėl apie lieknėjimą
Išsitraukiau iš spintos suknelę, kurią pirkau gal prieš 5 metus ir apsivilkau. Nešiosiu namuose ir netaupysiu, nes, ko gero, dar po metų nė neįtilpsiu - reiks nurašyti į sudužusių svajonių maišą, kuriame nusileidžia visi "gal kada nors sukūsiu" drabužiai. Šis gi prisipildęs patenka į drabužių konteinerį. Tik atsisveikinti su buvusiu "aš", su tuo lieknesniu, jaunesniu, gražesniu ir gerokai nerūpestingesniu man labai sunku, užtai kartais nekyla ranka ištraukti iš spintos ir įdėti į maišą. O ką jau kalbėti apie tempimą iki konteinerio... Bet aš susiimsiu ir išsikuopsiu dar prieš vasarą, nes, būkim realistai, į 36 dydžio kelnes ar suknutę tikrai niekada nebetilpsiu, nebesvajoju ir apie 38 dydį, todėl kuo greičiau nuo jų išsilaisvinsiu, tuo paprasčiau bus gyventi.
Bet ne apie dydžius ir sudužusių svajonių maišą norėjau pakalbėti, o apie Vaidos Kurpienės knygą "Liekna visam gyvenimui". Nusipirkau ją praėjusią vasarą, pradėjau skaityti, pamačiau, kiek darbo reikia įdėti brinkinant, ruošiant, kramtant kruopas ir padėjau į šalį. Taip atsitinka su daugeliu knygų apie lieknėjimą, sveiką gyvenseną, sportą, kokią nors "stebuklingą", gyvenimą pakeičiančią programą. Jos guli. Visos. Neišmetu, neatiduodu, neparduodu. Laikau. Jos visos pradėtos skaityti, perverstos, apžiūrėtos, bet nebaigtos ir iki galo neišbandytos. Laukia savo eilės. Taip ir Vaidos knyga. Ji laukė. Kol vakar nepagriebiau jos iš knygų lentynos ir vėl nepavarčiau. Kruopų turbūt nebrinkinsiu. Neskanu man. Gal vieną kitą kartą, kai nusibos speltos ar ruginė duona, vaisių ar daržovių kokteiliai ir visa kita. Bet man patinka Vaidos kalba, kuria ji prabyla į skaitytoją, patinka logika, žinių pateikimas, netgi knygos struktūra. Kai skaitau jos parašytus tekstus (nebūtinai knygoje, galima ir feisbuke ar kokiame kitame interneto platybių areale), tikiu kiekvienu žodžiu. Užtai ir vėl imu skaitinėti, dėtis į galvą patarimus, sveikiau gyventi. Net pradėjau rašyti mitybos dienoraštį! Anksčiau esu ištvėrusi vieną dieną - daug valgiau, daug užkandžiavau, daug ir rašyti reikėjo. Šiandien jau antra diena kaip užrašinėju ką valgau - mažiau valgau, mažiau vargo užrašinėjant, tik brūkšt brūkšt ir laisva. Paprasta, kaip matote.
Ne paslaptis - noriu numesti svorio. Anksčiau drovėjausi apie tai kalbėti, nes buvau įsitikinusi, kad būti storule - neestetiška. Kitų moterų svoris man netrukdo, joms kaip ir tinka, ir gražu, bet mano pačios kilogramai - tikra kančia. Nemėgstu savęs apvalios. Ir niekada tokios nemylėsiu, kaip niekada nepatikėsiu tomis moterimis, kurios tvirtina, kad myli savo 120 kilogramų, kad jaučiasi seksualios ir dailios. Aš nesveriu nė 100 kilogramų ir nesijaučiu nei seksuali, nei daili. Kai lipdama laiptais, važiuodama dviračiu, bėgdama, galų gale besisukiodama namuose padūsti, prakaituoji kaip paauglys, steni audamasi batus, tai nėra ko kalbėti ir apie meilę sau. Meilės reikia nusipelnyti. Net ir pačiai. Kol nieko nedarau, kad būčiau tokia, kokios mano akys ir portas nori, tol nesu verta ir savo meilės. Pykstu ant savęs ir ant veidrodžių, kad rodo visą teisybę. Tačiau papykusi imuosi savirekonstrukcijos. Aš kaip namas, kuriam reikia kapitalinio remonto. Ir kol kas joks remontas dar nepasidarė pats. Taip kad - prie darbo!
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą