Nugaros skausmas, produktyvumo džiaugsmas ir K. Donelaitis

Nuotrauka iš the balance careers

Mane skauda. Prabudau nuskambėjus žadintuvui 5 valandą ryte ir net nustebau, kad nebenoriu apsiversti ant kito šono ir toliau miegoti. Maudė dešinę nugaros pusė, kažkur tarp mentės ir juosmens. Bandžiau atsigulti ant nugaros, bet padėjo tik trumpam. Įtraukiau pilvą ir strėnas prispaudžiau prie čiužinio - vėl tik trumpa atokvėpio akimirka. Pasisukau ant dešinio šono, paskui ant kairiojo - tas pats. Prasivarčiusi ir prasitampiusi lovoje apie pusvalandį susitaikiau su mintimi, kad teks susigyventi su skausmu. Kėliausi ir ėmiausi rašymo. Bet rašyti nesisekė. Pataisiau kelis sakinius ir nusprendžiau paskaityti, ką per tuos nelemtus keturis neproduktyvius metus esu parašiusi. Skambėjo visai neblogai, net atrodė neprasčiau negu iki šiol mano skaitytos knygos. Išskyrus Levo Tolstojaus "Aną Kareniną". Perskaičiusi ją susidariau įspūdį, kad Tolstojus gerokai pervertinamas. Bet paskui susivokiau, kad gal ne Levas Tolstojus kaltas, o tiesiog vertimas prastas. Kada nors duosiu "Anai Kareninai" antrąjį šansą mane pakerėti. 

Taigi perskaičiau kelis skyrelius savo rašymo ir likau maloniai nustebinta. Šiandien, pagalvojau, gera diena. Nepaisant maudžiančios nugaros. Paprastai nemėgstu skaityti savo parašytų tekstų - baisu gi, kad akys atsivers ir tiesa pasipils laukan kaip aguonai vaikai. Bet ne šįryt. Ir nors nieko padoraus neparašiau, vis dėlto sugebėjau atsiversti katalogą, tada reikiamą dokumentą ir padirbėti. Jeigu tik ir akimis, pernelyg nevarginat pirštų ir neskalambijant nešiojamojo kompiuterio klaviatūra, jeigu tik mintimis nusikėliau į vietą ir laiką, kuriame gyvena mano personažai, jeigu vienu kitu posūkiu praturtinau siužetinę liniją, jeigu pasiknaisiojau savyje, ieškodama tinkamų jausmų mano protagonistei, bei pasukau galvą dėl trūkstamo antagonisto, kuris esą gerai istorijai labai praverčia, - viską sudėjus, padariau tikrai nemažai. Labai tikiuosi, rytoj bei visomis likusiomis mano gyvenimo dienomis, irgi būsiu produktyvi ir išsiugdysiu įprotį rašyti kasdien. Nes tiek daug stebuklingų dalykų apie jį girdėjau, kad pati nusprendžiau įsigyti. Juk nekainuoja nė vieno cento - už įpročius atsiskaitoma kitokia valiuta: laiku, užsispyrimu, darbu, kantrybe.

Pradėjau skaityti Kristijono Donelaičio "Metus". Paskutinį kartą buvau skaičius gal vidurinėje mokykloje, o gal ir universitete - nebeprisimenu. Skaitau, norėdama labiau suprasti to meto žmones, pono ir būro santykį, žodyną, galų gale, patį Donelaitį, kuris kartas nu karto pasirodys mano romane. Be to, smagu paskaityti kūrinį, kuris jau išverstas į 16 kalbų. Ir šiaip norisi daugiau ryšio su Mažąja Lietuva, net pati nežinau kodėl. Gal ieškodama savo identiteto ir vis dar nerasdama vietos šiame pasaulyje griebiuosi bet kokio įmanomo ryšio su istorija, su Lietuva, su literatūra, kad pagaliau pajusčiau žemę po kojomis? Tą žemę, ant kurios galima statyti namus, leisti šaknis ir augti bei auginti. Kas žino? Aš kol kas dar tikrai nežinau...

I. Vito