Kaip nenumirti

dėti

.

vietoje

,

ir 

gyventi

...

Kai tu verki

nusisukęs verki

aš žinau

tavo ašaros sunkios it plytos

bėga rieda į mano akis

ir sustingsta šypsenoj ryto

aš prigludus tyliu

tu žinai

mums nereikia žodžių ieškoti

ilsis vasara mums ant pečių

per akis išskridus žiemoti

Būsena

 

šalta

nosys raudonos

žolė

pasipuošus šalnos kepure

kvepia taip

lyg užsnūdęs ruduo

apie žiemą sapnuotų...

kabo tyliai diena

ant minties

tarsi virvės -

užmiršau

kad esu

jauna

 

Mano namai

 

mano namai - tai tu - 

kartais rūmai, o kartais trobelė

seno miško pavėsy...

tu sakai, šitaip būsim -

šešėly sėdėsim,

saulės lausim abudu sušalę,

apsigobę likimo rūbù

aš sakau, tu tai - mano namai

atdarais langais ir durim...

ar girdi, kaip pražysta į mus

baltagalvių ramunių laukai?

saulė kils, spalvins kūnus nuogùs

nemaria pažinimo ugnim -

būsim taip - pasiklydę lengvai

vienas kito namuos -

glėby

Iš meilės

Būsiu it laumė ar it ragana -

ilgais kaip ūkanos plaukais

suvystysiu tave ir pragarą

užželdinsiu tankiais miškais.

Nes mano meilė begalinė -

audringa ir gili gili.

Ji drąsko širdį ir krūtinę,

ji gaivalinga ir gaji -

užvaldo, užburia, pavérgia

mane... Aš negaliu sustot!

Jei tu toli, jaučiu kaip verkia

pasaulis mano. Tavim kvėpuot,

tavim gyvent ir augti. Augti

nuo bučinių, glamonių, žvilgsnių...

Velniop drovumą! Nenoriu laukti,

nes laukiant baisiai pasiilgsiu.

Geriau aš būsiu laumė, ragana,

nešiosiuosi tave glėby

per karštį, šaltį, vėtrą, darganą...

Per amžių amžius arti. Arti.