Širdžiai

Kali ir kali it variklio stūmoklis,

garsiau už gyvenimą mano.

Šią trumpą akimirką aš - tik vaiduoklis,

būtis man tik prisisapnavo...

Taip garsiai kali, lyg prikelti norėtum.

Bet aš jau seniai nemiegu!

Tik kūnas sunkus, jo pakelt negalėtum

ir nespėtum, tikriausiai, laiku...

Tu kali ir kali... Aš klausaus tavo ritmo

ir į šilką nakties nugrimztu...

Ten pabirusios plaukom dalelėmis mikro

ir išmokstam vėl būti kartu.

 

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Ar ir tu tiki pasaka ta,

apie meilę iš pirmo žvilgsnio,

kai sudrėksta tava ranka

tarp pasveikinti norinčių pirštų?

Kai, atrodo, sulįsi tuojau

į suskilusį savo kiautą

ir nurimsi. Tik dar nežinai,

kad ramiai negalėsi gyventi...

Kol ir vėl neišlįsi į lauką,

beieškodamas meilės ženklų:

kvapo, eisenos, gesto ar plauko,

net spalvos rūbų, odos, akių...

Kad paklausti galėtum sutikęs

apie meilę iš pirmo žvilgsnio.

Nes širdy gilus atspaudas liko

nuo pasveikint norėjusių pirštų.

Nušvitimas

Esu dėkinga už kiekvieną nušvitimą -

idėją, nuojautą ir jausmą -

kuriuos, atrodo, man galvon sodina

gyvenimas per kančią ir per skausmą.

Bet pajautimas toks saldus saldus

ir tiek šviesos savy tyros talpina,

kad nei kančia, nei skausmas nesvarbus.

Esu dėkinga už kiekvieną nušvitimą!

 

Dieninis piligrimas

susidėjau miesto žiovulį rytinį

išsipūtusion nuo įspūdžių kuprinėn

ir keliauju ten kur vaikšto mintys garsiai

jų aidų it dievo kraujo prisigersiu

atsigulsiu vyšnios baltame pavėsy

ir naujas mintis lentynosna sudėsiu

kad rytoj turėčiau vietos būti

savyje ir sau ir tau... truputį

 

Prašymas

Išvalyk, saulute, mano kuklią trobą

didele auksinių žabarėlių šluota,

lai kartu su paukščiais dulkelės pakyla

ir man atiduoda išsiilgtą tylą.

Išvalyk kiekvieną užkampį ir vietą,

kurioje per žiemą verkta ir liūdėta.

Aukso pudra tviska lai ąsla molinė,

pavasariu kvepia ir namuos, ir krūtinėj.

Kai aš jaučiaus gyva

 

Neužmiršau, kaip kvepia po lietaus

žali žolynai anoj kelio pusėj.

Tenai dar svaidosi žaibais, matau,

dangus ir spjaudos vėjo gūsiais.

O man - gražu. Šypsaus akis įbedus,

lyg pirmą kartą atsimerkusi viltis.

Į tavo delną, mano žeme, regis,

susmigo iškentėta atskirtis

nuo ten ir čia, dabar nuo vakar irgi.

Kvėpuoju saulės dulkėm vakare

ir sau prisiekiu niekad neužmiršti

akimirkos, kai aš jaučiaus - gyva.