Jau galiu

jau galiu ranka pasiekti

gruodžio pirmosios plaukus

balto mėnulio sidabru nubarstytus

jau galiu užuosti

pirmojo advento sekmadienio kvapą

užliūliuojantį sielą ant svajonių sūpuoklių

jau galiu pajusti skonį

imbierinių sausainių ir meduolių

apteptų kalėdinės dvasios glaistu 

jau galiu patikėti stebuklais 

Darbo diena

sėdžiu 

rašau

ir 

rašau

akys 

nespėja

mirksėti

sekti

šešėlių

skaityti

laiko

rodyklių

pėdsakų

aš

tik 

rašau

kol 

suspaudžia

smilkinius

nuovargio

gniaužtai

kol 

balsas

galvoj

nusispjauna

ir 

pasako

gana

viskas

basta!

Užmigau...

 

Užmigau ant kalėdinės nuotaikos pagalvės.

Tilindžiavo varpeliai ir krintančių snaigių plokštelės iki pat sapno vartų,

atrakinamų pilnaties raktais,

kad iki pat ryto girdėčiau artėjančią šventę.

Laiko skonis

laikas ištirpo

kaip sapnas iš ryto

iš atminties išgarmėjo, iškrito

ir tik sultingais

lyg braškės prinokę

kąsniais sukrito į burną bei šoka

vasaros skoniais

rudenį pilką

susukusio laiką į rūko šilką

į baltą kokoną

miegoki kol sninga

kad gimtum pavasarį uoga ant smilgos

Noras

ak, kaip norėčiau išdalinti

savo nerimą vėjui, 

kurs velėja nakties apsiaustą,

pasiimk, išnešiok po pasaulį,

išbarstyk ąžuolų viršūnėse,

kad pavirstų stebuklingomis gilėmis

ir myluotų širdį, ne vargintų,

vis dainuodamas apie viltį,

apie meilę ir apie drąsą

Viskas bus gerai

kvėpuok

giliai giliai kaip žemė 

ji atsidūsta skrandžio rūgštimi

ji geizeriais, šaltiniais vemia

kvėpuok

giliai giliai kaip tik gali

kol liausis viduriuos raitytis angys

drakonai ir kitokie padarai

kvėpuok

giliai giliai kaip žemė

kvėpuok

galiausiai viskas bus gerai

Stiklinėje

 

mano galvoje apsigyveno ruduo

nuo lietaus išbrinko smegenys

ir užliejo akis

matau it per storos stiklinės sienelę

begančiuosius pro šalį

vis pro šalį

bijodama pripažinti

kad įpuoliau į stiklinę

ir negaliu išlipti

 

***

pilkuma tvyro ore

rudens rūko prisigėrusi

liejasi į vidų namų ir mano

lyg bandydama mane užmigdyti žiemos miegui

bet mano akys ieško spalvų

desperatiškai įsikibusios laukinės kriaušės

švytinčios auksu už lango

it vasaros prisiminimas 

Esu žmogus

esu žmogus

apsėstas demonų

aš juos nešiojuos ant kupros kaip kraitį

kurį pati susimečiau į skrynią

kol dar buvau jauna naivi mergaitė

esu žmogus

su tūkstančiais svajonių

kaip balionėliai kylančių į viršų

ir sproginėjančių nuo debesų šaltumo

stiklinių ir aštrių likimo pirštų

esu žmogus

saulėtekių užburtas

akimirkos raudony sirpsta viltys

kad vakare sugrįš namo kiekvienas

brandinta meile su kitais dalintis

 

Malda

 

Ateik,

ramybe,

ir užburk mane,

kad stebuklus matyt pradėčiau

ir tavo apsupty,

it motinos pilve,

kiekvieną jų savy atrast galėčiau.

 

Pykčio ciklas

pamačiau baltą bevaisę erdvę

ir užpykau

iš pradžių ant viso pasaulio

tada ant savo telefono

galiausiai ant savęs

už išsiblaškymą

ir už tų pačių klaidų kartojimą 

kol prisiminiau

kad baltos erdvės skaistybę

ryte peržengiau sąmoningai

ir pyktis atslūgo

 

Rudens kaltė

ruduo kaltas

dėl mano susukto sprando

nesibaigiančio kosulio

slogos

ir tingulio

apsivijusio kojas bei rankas

netgi smegenis

tarsi žaltys

laižąs orą skeltu liežuvėliu

kad išskanautų mano esaties džiaugsmą už mane

ir už mano vaikus

užmigusius letargo miegu

pagal mano pavyzdį

 

Šeštadienis su trupučiu tavęs

tu išėjai į darbą

aš likau namie

vaikai prabudę subildėjo lovon

ir ryto rožinė nusprendė sutekėt

į mūsų muilo burbulą - šventovę

tada pakilom

pusryčius sukirtom

nušluostėme paviršius ir grindis

sudžiaustėm skalbinius didžiulėm stirtom

nupirkom duonos užplaukė naktis

ir tu grįžai

su rudeniu ant padų

sukrito puodan juokas ir vaidai

prie stalo vietos kaip kaskart surado

visi globojantys ir mylintys dievai

suskambo žvaigždės

lyg stiklinės taurės

ir jų klausydami sumigome prie žvakių

rytoj apakinti nuo ryto saulės

neprisiminsim kuo gyvenom vakar

Mano pilis

trupa mano statyta pilis

tarsi rudenį lapai nukritę

pro plyšius, pro skylėtas duris

ūbaun vėjai seniai pasiklydę

aš pati it dūšelė tyli

paramstau medinukais sijas

ir stebiu, kaip daigeliai žali

virsta medžiais ir kamšo skyles

Prabudimas

Skiriu Jennifer 

 

esu tarp čia ir ten

įstrigau sapno lakiajame smėlyje

trinu Aladino žibalinę lempą

užmiršusi, kad jis metė savo profesiją

sėdžiu tramvajuje

pro šalį bėga į prieblandą susisupę gyvenimai

nematau jų veidų

bet jaučiu pasąmonės akivare šąlančias savo kojas

skimbteli telefonas

tu klausi kur esu

ir nutiesi man kelią, kuriuo galiu sekti

būties koridiriais tavo šviesą

į čia ir dabar

Bėgimas į žiemą

pro rudenį

netenkantį spalvų

lyg akvarelė nuo vandens išblukus

į žiemą bėgu, it akla skubu

ieškodama kalėdinio stebuklo

ir nors žinau

kad jo tikrai nerasiu

po švenčių plauks vienodos, nykios dienos

vis tiek į žmogų šiandien atsigręšiu

nes nusisukus, auga plačios sienos

 

Svajonių katilas

Tu man, aš tau

svajonių katilą maišysiu,

kad per kraštus nebėgtų, neprisviltų,

kad dangtis nuo purslų į dangų nepakiltų...

Tu man, aš tau

paruošus puodkėles laikysiu.

 

Būties kailiniai

 

nusimetu savo būties kailinius

ir įsliuogiu į kitos moters odą

flirtuoju ir juokiuosi

atlošusi galvą 

negalvodama apie pasekmes

užmiršusi pasaulį anapus durų

ir anapus manęs

tavo akyse mirguliuoja miražai

vilioja neragautais skoniais

tereikia tik paliesti besišypsančias lūpas liežuviu

ir troškulys pradings

pasislėps svaigulio karuselėje

ir atskirs nuo šviesų ir triukšmo

bet

ar sugrįžusiai 

tiks mano būties kailiniai?

Ateis žiema. Optimistė.

 

ateis žiema

apsnigs išbalins galvą

nupins iš šerkšno antakius vešlius

drovumą uždarys į ledo narvą

ir užpustys takus bei takelius

ateis žiema

ir sniegenom pražydus

nusės ant putino šakų lanksčių

kad gerčiau į save ankstývius rýtus

ieškodama gyvenimo slapčių

Ateis žiema. Pesimistė.

 

ateis žiema

sustings pavargę kaulai

ir ant galvos pražils visi plaukai

matys tada

susvetimėjus saulė

kaip išretėja priešai ir draugai

ateis žiema

prikris į lovą snaigių

bei prigarmės į galvą pramanų

ir plauks diena

į užmarštį ant laivių

netekusių visų būties spalvų 

Penktadienio sunkumas

 

judėk! -

girdžiu kairėje ausyje.

judėk! -

pasigirsta ir dešinėje,

lyg sąžinė būtų kažin kokiu būdu išlipusi iš manęs

ir strykinėtų aplinkui it maža mergytė,

nepertraukiamai kartojanti -

judėk! judėk! judėk!

o aš nejudu.

jaučiuosi sunki,

lyg būčiau prarijusi povandeninį laivą.

aš - Mobis Dikas, Leviatanas ir Nesė,

nuskendusi būties jūroje

penktadienio vakarą.

Susitikimas

susisvėlusi kaip ragana ir nekantri

pasitinku pavargusius veidus

jie šypsosi ir pasakoja

istorijas apie prasmę

ataidinčias iš mano vidaus

aš girdžiu

kaip jų lūpos kalba mano žodžiais

žvilgsniai susitinka

ir žodžiai tapę kūnu įgauna prasmę 

 

Draugas

Jau trečia savaitė turiu draugą.

Kutena mane ir skriaudžia -

dieną naktį šalia.

Imu nerimauti,

kad tuoj imsiu jo nekęsti,-

tiek prisiplakė, kad net oro trūksta.

Važiuosiu pas gydytoją,

tegul išskiria mus,

kad gyventi būtų lengviau.

 

Prisipažinimas

nedaug many drąsos
tikėjimo daugiau
kad nugalės teisieji

 

kad nugalės gerumas
giliai savy žinau

užtai gėles palieju

 

užtai skyles užsiūvu

dulkes nuvalau

ir atiduodu vėjui

Esu... aš

esu tik aš

ir keistas keistas jausmas

iš netekties suveltas

ir smalsumo

iš to kas jau praėjo kas jau buvo

ir to kas dar tiktai nutiks

esu tik aš

ir didelė viltis

kurios šviesa išsklaido naktį

o kai tamsa tiršta ir atgrąsi

aš paliečiu ugnim

žvakelės dagtį

esu tik aš

ir tavo meilė

lyg šydas sauganti nuo rudenio audrų

jeigu ne ji prasmegčiau skradžiai

ar subyrėčiau iki pamatų

nes per tave esu ir aš

 

Nuojauta

 

vieną dieną

sakau

vieną dieną

atsibusiu

ir nebeužmigsiu

saulę

žemę

rudenį 

žiemą

kitomis akimis pamatysiu

ir tave

sakau

ir tave

aš regėsiu 

kitam kontekste

gali būti

likimui paliepus

atsidursim staiga

perone

kaip vagonai

sakau

kaip vagonai

susikibę 

per miestus

per kaimus

kol sustosim

lauke aguonų

atsikvėpti

nuo mudviejų laimės

 

Rytas sekmadienio

 

atidariau langus

sutemo

nulijo

išsigiedryjo

uždariau langus

apsidžiaugiau

vidun neprilijo

rytas

sekmadienio

 

Išeinu

tu žiūri ašarotom akim

išeini? 

išeinu

man jau laikas

smėlio smiltin subėgo

pakito

sutrumpėjo ir netgi išpaiko

man jau metas

pabūk dar

sakai

pastovėkim

kol medžiai nupliks

kol šešėlių prieš mus ir už mūsų

nei trumpų

nei ilgų nebeliks

negaliu

atsidūstu drauge

su verpetuose šokančiu vėju

apkabinimas tau

išeinu

taip kaip tie prieš mane išėjo

Batai

 

įsitaisę šalia ilgo juodo skėčio nosies

atsisukę į manuosius aulinukus

tupi žali sportiniai bateliai

nejuda lyg išsigandę

ir iš tikrųjų 

tik strykt

pakyla vienas paskui kitą

šmaukšteli pro tramvajaus duris

nė neatsisveikinę 

po trumpos pažinties batiškoje erdvėje

tokioje panašioje į mūsų

 

Prisiminimų lieptas

 

nė žodžio

tyliai tyliai

prie ąžuoliuko kapas

klausaisi

kaip pakyla

ant vėjo sparno lapai

kaip spragsi

žvakių liepsnos

gyvųjų tau užžiebtos

kaip tiesia

jųjų maldos

į būtį šviesų lieptą