Tavo ranka

 

Surask mane tarp puslapių sunkių

ir ranką duok, padėk švieson išlipti.

Tarp kosminių plaštakių ir drugių

spalvon panirti ir joje ištirpti

tenoriu aš - nei didelis, nei mažas

tas mano noras, ankštumoj augintas...

Man rankos tavo reikia, ji - it lašas

ištroškusio burnoj vilties įpiltas.

 

Maudulys

įsimetė į inkstus maudulys

pasikūrė volą ir važinėja pirmyn atgal

it spausdamas naujai išpiltą asfaltą

aš laukiu 

visi keliai anksčiau ar vėliau būna nutiesti

šypsausi pro ašaras

volas sunkus - daug skysčių išspaudžia

gal ir dilgėlių arbata bus prisidėjusi

šiandien taip jau yra

rytoj turi būti geriau

 

Nesinori paleisti dienos

sėdžiu iki išnaktų

užsnūstu ir vėl prabundu

vartausi ant sofos

tarsi neparduota dešrelė dešraskystyje

surandu vis kokią nors priežastį nesigulti į lovą

nes labai jau nesinori paleisti dienos

tiek ir gana

guliu it tiltas per bėgius

šoku pagal vibracijų muziką

pravažiuojant traukiniams

ir stebiu saulės laikrodį danguje

 

tiek ir gana

šiandien

Derlingos bėdos

nėr dienos

be bėdos

gerai tik

kad iš tų bėdų

būna grūdų

badu nemirsim

Kol buvom jauni...

kol jaunystė padus kuteno,

juk nebūdavom niekad pavargę...

rodos, ėmė staiga ir paseno

šiapus veidrodžio vartų sargas.

tik anapus dar jaunas laksto

iš jaunystės prisiminimas,

apie žvilgsnį už lėkšės krašto,

apie ištvermę it piligrimų

ir didžiausią meilę pasauliui,

nes draugystė įveikia sienas...

ak, kol buvom jauni tarsi saulės

švietėm vieny, dabar gi - po vieną...

Palinkėjimas

 

Šypsaisi man parnešęs astrų puokštę:

vyšniniai žiedlapiai geltonais krašteliais

glaudžiasi permatomoje folijoje.

Tamsi spalva reiškia blogumą, sakai,

šviesi - gerumą;

tegul taip ir bus, kaip gėlės žydi.

Prieš tris dienas

pasiilgau miego be pertraukų

kai padėdavau galvą ant pagalvės vakare ir pakeldavau nuskambėjus žadintuvui iš ryto

tada nereikėdavo pabusti perštinčia gerkle ar tvinksinčia nuo skausmo galva

tada tįsdavo seilė nuo miego saldumo

kokie geri laikai buvo prieš tris dienas

Apgalvotas gyvenimas

gyvenu labai apgalvotai

dabar prieš nurydama seiles

kiekvieną kartą gerai pamąstau

ar būtina tai daryti

skausmas - labai geras sargybinis

saugąs apgalvotumą

nemąstysi - įkąs

pamąstysi - irgi įkąs

tik šiek tiek vėliau

aš pasisakau už sutaupytą laiką be skausmo

Kerziniais batais

dar neapsisprendžiau
kokiais batais apautomis kojomis
noriu išspardyti savo sienų mūrus
kad galėčiau prisisemti būties spalvų
iš kitų į save
kaip kempinė sugerčiau menkiausias detales
pripažindama savo esybės netobulumą
it tuo pačiu gerbdama vienatinį jos apsireiškimą
šiame laike ir šiame pavidale

gal vis dėlto kerziniais

Be manęs

 

nerandu savęs po antklodėmis ir chalatais

ištirpusios ir susigėrusios į pižamą

mano prakaitas atsiduoda tabletėmis ir arbatomis

mintys vartosi it mirštantys parazitai ant grindų

be manęs nėra būties

Tatuiruotos akys

akyse 

raidžių atspaudai

voliojau jas po užrašus, knygas ir internetą

kol galiausiai nusprendžiau 

gana

vežu dabar tuos atspaudus vaikams

dalinsiuosi raidėmis virtusiomis žodžiais

ir vilgysiu akis šypsenose

Rudens akimirka

 

Vėjas taršė vėjuotais pirštais

mano plaukus ir dulkėm barstė,

o po kojom suktinį šoko

lapų šūsnis: čežėjo garsiai

sausos suknios ant pilko asfalto

ir tarškėjo pakulnės greitos.

Iš aukštybių pro debesį baltą

saulė žvilgčiojo, sau į skreitą

susidėjus kasas auksìnes...

Kokia laimė - ruduo prasidėjo!

Išbyrėjo monetos varìnės

iš kišenių. Tai prastas siūvėjas

paltą siuvo. Dabar nesurinksi

nei monetų, nei ašarų savo...

Čeža mano sulėtinti žingsniai

tarsi muzika be vokalo.

 

Anapus skausmo

girgžda sąnariai

treška irgi

lyg ne žmogaus būtų

o aprūdijusio roboto

tepu uogienėmis ir sirupais

žolelių arbatomis plaunu

ir toliau šlubuoju 

į rytojų

anapus skausmo

Greitesnis už mane

Šeštadienis, rodos, greitesnis už mane.

Jis skuba, lekia pasišokinėdamas,

op ir op per mano valandas, it šios būtų žolės kupstai...

Tiek jo ir temačiau -

šešioliktojo.

Nubėgo, nubarškėjo puodais ir lėkštėmis, maisto produktais prikrautomis kišenėmis, saulės nubučiuotas iki raudonumo.

Sudie, sakau dar vakarui neatėjus,

nes žinau, išslys pro pirštus, kad ir kaip saujoj spausčiau,

šeštadienis, tikrai greitesnis už mane.

Beribės tikėjimo galimybės

išsišiepusi iki ausų pasitinku penktadienį

savaitės nuovargio dar nejaučiu

jis ateis rytoj

dabar tik šypsausi ir tikiu žmonių gerumu

rudens dosnumu bei meile iš pirmo žvilgsnio

laimingomis pabaigomis ir svajonių išsipildymais

lygiomis galimybėmis ir taika 

mano tikėjimo galimybės šiandien beribės

 

Atokvėpio auksas

pakeliu galvą 

ir šviesa nusileidžia ant užmerktų akių

išbučiuoja kiekvieną mintį

ir ištirpsta kasdienybės marše

padovanojusi atokvėpio auksą

 

Gydytojas

Šiandien duria mažiau;

naktį laikas ištraukė

daug rakščių ir suguldė visas paakiuos.

Saulė šviečia gyviau,

želia žolės palaukėj,

švenčia rudenį žąsys laukuos...

Atsimerkiu. Aiškiau

matos pėdsakai - braukė

pirštai tylūs, paklydę plaukuos

laiko to, kurs veikiau

išsigando, - nutraukė

saulės virpulius vakaruos.

Trumpas

trumpas

mano 

gyvenimas

pasakė

diena

ir 

pradingo

peršalusio

vakaro

gerklėje

Pirmadienio siena

 

Išbyrėjo savaitgalio viltys

ir pati išbyrėjau kartu.

Man teliko į sieną kabintis:

kabarotis nuo pamatų

iki slenksčio pirmadienio. Slysta

blizgūs akmenys - pirštai buki

oro gūsiuose pasiklysta...

Aš lipu, tu - ant žemės liekì.

 

Mažas dideliu

rasos laše matau tavo veidą

mažame ir tu maža

tik tavyje mažas dideliu virsta

rankų paliestas

širdies išmyluotas

ir iškritęs rasos lašais

atspindinčiais tavo veidą

Lemtingas žodis

sutikau štai tave

ir atidaviau žodį

baltą baltą

it sniegas laukuos

nuo obels žiedo 

žemėn nukeltą

išmirkytą

saulutės šilkuos

išvelėtą

gyvenimo vingių

iššukuotą

bitelių darbščių

sulankstytą

pirštelių nagingų

padabintų

žiedeliais žvaigždžių 

Lemties sieksnis

greičiau greičiau greičiau

gyvenimas netyla

man norisi lėčiau

stebiu kaip mėnuo dyla

ir ištirpstu staiga

tvarkoj visatos dėsnių

tokia būties eiga

ant mano lemties sieksnio

Rugsėjo pradžios vakarai

rugsėjo pradžios vakarai

oro virpesiais blaško besislepiančią po palangėmis ir krūmais tamsą

atveria erdvę langų bei gatvės žibintų geltoniui ir skubančiam mėnulio veidui

kuris stebi tatuiruojamą didžiosios sesės odą

rugsėjo pradžios vakarai 

kvepia chrizantemų ir kardelių žiedais

besileidžiančiomis svajonėmis krintančių žvaigždžių uodegėlėse

ir obuoliene iš tėvų užaugintų obuolių

ruduo kvepia Tėvyne

 

Sąmoninga esatis

 

ištirpo gigabaitai

užsivėrė www langai

dabar esu sąmoningai

Slibinas

it slibinas alsuoja rytas

geltoną kamuolį išspjovęs

žaidžia žydroje erdvėje

 

nepagausi

 

Neišgirstoji

Kalbu lyg sau: du žodžiai ir... tyla.

Tu negirdi; ausinės spaudžia galvą.

Neišgirsta jaučiuosi it akla

ir nebematoma. Manęs neglaudžia

kurti būtis - jos aš bijau siaubingai,

labiau negu mirties staigios.

Vienatvė lyg nuodai man pražūtinga!

Išgelbėki mane, meldžiu, nuo jos.

 

Su pergale!

 Po pergalės prieš JAV rinktinę pasaulio krepšinio čempionate 

Su pergale! - šaukiu ir mėgaujuos,

kol spurda įsiaudrinus širdis.

Taip gera ir džiugu, - pajėgūs mes

sumesti į krepšius dienos viltis

ir šokti vakare aistringą tango,

kol kojas nuovargis sunkus pakirs.

- Ilsėkitės... - šnabždės naktis už lango. 

- Po pergalių budrumas apsitrins

it autai batuose keliautojo per svietą.

"Juk žinome," galvosim per miegus

ir krisdami ant sapno juodo, kieto

skaičiuosim būsimus vilties taškus.

 

Rožinis rytas

 

Įsileidžiu pro langą rožinį

tarsi barbės bateliai rytą

ir klausaus jo kvėpavimo nosinėm

beigi priebalsėm įdaryto.

Mintyse suskaičiuoju sapnus,

naktį lankiusius ir išblėsusius

vos tik mano rainelių dangus

išsiliejo į ryto piešinius.

O tada basomis į dieną

išeinu susitikti gyvenimo,

tarp saugių mano laimės sienų

bučiniais ir tikėjimu penimo.

 

***

taip ir einu

nuo dienos prie dienos

altoriaus

gyvenimui melstis

ir vis dar kaip vaikas

naiviai tikiuos

į nirvanos vartus prisibelsti