Rudens akimirka

 

Vėjas taršė vėjuotais pirštais

mano plaukus ir dulkėm barstė,

o po kojom suktinį šoko

lapų šūsnis: čežėjo garsiai

sausos suknios ant pilko asfalto

ir tarškėjo pakulnės greitos.

Iš aukštybių pro debesį baltą

saulė žvilgčiojo, sau į skreitą

susidėjus kasas auksìnes...

Kokia laimė - ruduo prasidėjo!

Išbyrėjo monetos varìnės

iš kišenių. Tai prastas siūvėjas

paltą siuvo. Dabar nesurinksi

nei monetų, nei ašarų savo...

Čeža mano sulėtinti žingsniai

tarsi muzika be vokalo.