Kas per dienos!

Aš jaučiuosi kaip žalias snarglys,

nusidriekęs tarp nosies ir lūpos.

Kur mane nubrauks, nuvalys,

ten, matyt, mano laimė ir klūpo.

Ji benamė, skurdi, alkana - 

eis pro šalį, neatpažinsi...

Ką ten laimę, jeigu save

aš kas rytą tyriu savo pirštais

kaip akloji. Tiesa graudi...

Vis dar klūpčioju prieblandoj. Brėkšta?

Ar tik sapno gija apgauli

laižo murziną vakaro lėkštę?

Skausmas

Sūnui 

Skaudus tavo skausmas;

jaučiu

tave, tavo bejėgystę

ir tavo būtį,

susisukusią į embriono vyzdį.

Glostau galvą, kaktą,

skruostą... 

Šiltame delne 

prisiglaudžia tavo skausmas

ir aš tikiu -

viskas bus gerai,

jeigu tik patikėsi ir tu.

Sąjunga

aš - dubuo

tu - aliejus

būtis aplink mus

tarsi rūkas

kuriame aš saugau tave

o tu - mane

nuo gyvenimo šešėlių

vakarykščiais dantimis

kandančių į blauzdas

bet neprakandančių

nes tu esi mano aliejus

o aš tavo dubuo

Miegas

Merkiasi akys 

Išalkusios poilsio

Eldorado soduose

Gaudžiančiuose nuo bičių 

Atsimerkiu ir užsimekiu

Sapną apkabinu

Laisva nuo darbo diena

 

išslydo pro pirštus

tąsi kaip spanguolių kisielius

laisva nuo darbo diena

žiūrėjau kaip ji varva

kabindamasi už odos

čepsėdama bedante burna

čiulpiančia daiktus ir mane

it vištos kaklo kaulelius

girdėjau jos čepsėjimą

užuodžiau burnos smarvę

ir vis dėlto tikėjausi sugauti

nors akimirkų gumulėlius

kad išsaugočiau ją

ir šiek tiek savęs

Vakarykštei dienai

 

nesuspėjau nutverti už rankos

lyg nuo skardžio staiga nukritai

ir prapuolei juodoj nežinioj

skrisk ant sviedinio margo patrankos

pas mane į dabar juk matai

negaliu susigaudyt tamsoj

Visagalybės mantra

"Aš viską galiu",

Kalbu kas vakarą.

Bandau įtikinti save turint neregėtų galių.

Kad manęs nenugalėtų pikčiausias mano priešas -

Aš.

Tikras kelias

Skiriu Melanie

Retėja gretos mūsų bendražygių:

išsiskiria keliai, sudūžta langas...

Kiekvienas sekam siūlu nuo pat vygio

iki tylos duobės - mirties žabangų.

Aš nepavydžiu, ne. Tiesiog liūdžiu...

Keistai krūtinėj tuščia... Mintys velias.

Bet nuoširdžiai tikiuosi, net geidžiu,

Kad TAS ir būtų tavo tikras kelias.

Vienadieniai planai

 

Tik vienai dienai ruošiu dirvą

lyg būčiau vienadienė muselė.

Neužauginsiu ropių, nei kviečių ar agurkų,

bet gal save užauginsiu?

Neturiu sąrašų

 

Neturiu sąrašų -

jie nesvarbūs šiais metais,

tik renku iš visų

savo aš. Akrobatė

ar virėja, karė,

prezindentė, poetė -

noriu būti tvari.

Byra lapai skylėti

nuo didžiulių šakų

su žvaigždynų žiedais.

Neturiu sąrašų,

nes nebetikiu jais.

vakar

 

vakar praėjo 

vėjas plyšavo girtas

užbūrė likimas

savo virpančiais pirštais

klausiausi burtažodžių  

ausys paskaudo

o tada pajutau

kaip magija skauda

Buvo žiema užsukus

 

Buvo žiema užsukus,

Taškėsi sniego kukuliais,

Iš džiaugsmo beribio pravirko

Ir dingo kur buvus nebuvus.

Pavasario atgarsiai

 

Vis daugiau balsų

Aplink mane. Klausausi.

Ir mano žmonės klausos

Šį rytą apsiblausę:

Kas užsimerkęs stovi,

Lengvai pakreipęs galvą,

Kas dairosi ir nori

Žinot, iš kur taip alma

Čiurenimai, pypsėjimai,

Varpelių tilindžiavimai, -

Gražiausios solo partijos -

Gamtos pasididžiavimai

Ir mano sielos atgarsiai,

Iš ilgesio užgimę...

Kasmet tas pats pavasarį

Jauna aš ar pražilus.

Kasdienybės sriuboje

Skęstu kasdienos sriuboje;

Riebalais apsitraukė plaukai.

Aš joje ar jinai manyje?

Burbuliuoja būties purslais

Ir neleidžia iškilt į paviršių, -

Noriu gimti, bet... negaliu.

Tarsi spiečius didžiulių širšių

Uždarytų mane tarp korių.

Tai ir skęstu. Nėra šiaudų.

Šviesa viršuje balzganėja...

Įsitversiu kaulelių savų.

Iki dugno! Spyriuos ir lengvėju.

Aš - žemės sluoksnis

 

Aš - žemės sluoksnis,

Užsiklojęs kitais sluoksniais

Ir laukiąs savo atradėjo.

Kada nors prabusiu

Nuo įkiraus kutenimo,

Nebežinodama,

Kokia esu.

Bet jis žinos.

Paglostys lygų mano veidą

Ir šypsosis.

Negalėsiu perskaityti jo minčių

Ir nesistengsiu įtarinėti -

Jau seniai būsiu užmiršusi nepasitikėjimą.

Naivumas užaugo su laukimu.

Atsiduosiu į jo rankas

Ir tikėsiu jo meniškąja siela.

Svajonių saugotojas

Užsimerkiu ir pradingstu,

Lyg manęs čia dabar nebūtų,

Kituose kraštuose sirpstu,

Tarp egzotinių vaisių, ne rūtų.

Kitą laimę išgyvenu -

Nuogą, drąsią, spontanišką, gyvą!

Nes žinau, kad čionai lauki tu,

Tas, kur kelią per nūdieną žino.

Pasidalink

Tu negali,

bet mano rankos tvirtos,

dar neišpilsto sklidinos stiklinės

ir adatos skylutėn veria

kaip storą siūlą, taipgi ir šilkinį.

Jei leisi,

mano pirštai bus tvaisiais,

o akys už tave matys. Sutiki!

Sau pasiimki tai, ką nešt pajėgsi,

man gi lagaminus kylot paliki.

Rąstinis savaitgalis

išsimaudau savaitgalio laike

jis lipnus nuo saldainių

ir tinginiavimo

plaukti jame nereikia

plūduriuoju kaip rąstas

stebėdamasi vandens ramumu

lygus kaip dangaus akis

o aš 

krislas joje

pirmadienis ištrauks mane su trenksmu

ir šveis iš visų jėgų į mišką

o aš ir vėl brausiuosi vandens link

negalėdama atsispirti lengvumo jausmui

kurį patiriu būdama rąstu

 

Vaikų žaidimai

Užpuolė mane garsai -

trijų susitikimo muzika:

vienas groja ukulele,

kitas šneka kaip užsuktas,

trečias barškina į grindis tanko vikšrais.

Staiga trijulė tampa ninzėmis

ir pabėga čiurlendami į svetainę.

Rungiasi, ritasi, šūkauja -

oras užverda nuo veiksmo,

visai kaip mano nervai.

Valdausi - ugdau kantrybę.

Esu stipri, stipri, stipri...

Tegul žaidžia -

Užaugs turtingi.

Išsijuosęs penktadienis

Susivėlęs, nusiplukęs,

Į prijuostę įsisukęs,

Šluostėm kelią nužymėjęs,

Kibirėlį pasiėmęs

Pila vandenį ir šveičia,

Murziną švariu pakeičia.

Valo dulkes nuo rakandų,

Prakaitą - nuo drėgno žando,

Renka žaislus ir knygas,

Purto tirpstančias rankas...

Darbo tiek, kad nesibaigia!

Pertraukėlės šitaip reikia...

Dar klozetas nevalytas,

Skėtis mėtosi sulytas...

Bet švara kaip laimė kvepia,

Kaip gudri Daciūtės lapė.

Lietuje

 

Klausausi lietaus,

Kaip jis muša į skėčio paviršių,

Užgoždamas kitus garsus.

Lyg daugybė pirštų barbentų į juodą, tamprią medžiagą,

Bandydami prasibrauti iki manęs.

Pačiupsim, pačiupsim, pačiupsim...

Ir kam jums manęs reikia? - pagalvoju,

Bet vietoj atsakymo

Išgirstu tik dar smarkesnį barbenimą.

Matyt, kažkam reikia...

Skubančioji

 

Skubu

Sunkias prakaitas, tyška

Ant pro šalį lekiančių. Irgi.

Susiliejam trumpam į vieną

Juostą skubančių ilgą ilgą.

Skubu

Į akis nežiūriu. Kiloju

Kojas greitai. Kad tik neužkliūčiau

Už akimirkų, tų, kur sustoja,

Kad pagirdytų iš rieškučių.

Skubu -

Kitaip jau nemoku...

Jei sustočiau, juk likčiau vietoj?

Krinta vaisiai kitiems sunokę.

Bet ne man. Mano siela skylėta...

Problema

Nauji metai -

Seni ratai.

Reikia pakeisti,

Bet nežinau kaip...

Miestui

Aš dar snaudžiu

Į save įsisupusi,

Šiltame šalyje paslėpusi šypseną...

O tu jau seniai atsibudęs,

Žibini gatvių žibintais it žvaigždėmis,

Ūki ir spiegi greitosios pagalbos automobilių sirenomis,

Burzgi galingais varikliais,

Plepi įvairiausiais balsais ir balseliais,

Giedi vinguringas paukščių giesmes

Ir stebini mane kas rytą iš naujo

Savo unikalumu.

Kas pavogė šeštadienį?

 

Kas pavogė šeštadienį?

Mažais gabalėliais suplėšė

Jo pilką apsiaustą

Ir sukišo po akmeniu?

Nebejauną veidą,

Taikos balandžio sparnais subraižytą,

Apvėmė pilnatis

Ir paliko sekmadieniui nušluostyti.

Kur buvau aš,

Kad nieko nepastebėjau?

Nuo Kalėdų iki Kalėdų

 

Važiuojam nupuošti eglutės -

Kalėdų jaukumą nurinkti

Ir, vėl į dėžes surykiuotą,

Rūsio lentynon nuvilkti.

O tada gyventi ir laukti

Raibuliuojančių vėjy naktų,

Kol širdis ims vilkolakiu kaukti

Klausdama, ar atliepsi jai tu.

Nušokuos vasarėlė išdykus,

Raus it obuolio šonas ruduo,

Trauksim blizgančius šventinius rykus...

Vėl Kalėdos - vilties tešmuo.

Į kelią

Ir vėl į kelią,

Pilką kaip ir aš,

Užsimaskavusį

Baltom naktinėm snaigėm

Ir tarsi rankom

Nešantį, dievaž,

Tiesiog į tikslą. 

Kur pradėjom - baigėm.

Tavo veidas

Žiūriu į tavo veidą

Ir matau save:

Dar mėlynos tarsi žibutės akys,

Vasilkų mėlynumo išsiilgusios,

Nors niekad veidrodyje jo nematė.

Dar ne pražilusi

Tik paliesta lengvai

Pro šalį plaukusių rudens rūkų,

Sidabro mėnesienos nuplieksta

It karalienė spindulius renku.

Dar ne pavargusi -

Pakrypus tyčia -

Žvalgausi į kitus kampu kitu,

Tikėdama, kad taip išvysiu tiesą

Ir užrašysiu Laisvėj ant grindų.

Į sniegą...

Į sniegą išlėkiau

Bučiuot žiemos,

Nes lijo, lijo

Ir prilijo balą.

O sniego 

Tiek nedaug tesuradau...

Jis krito, krito

Ir... kažkur prašalo.

Tai išlėkiau

Į sniegą naktį

Ir tarp eglutės

Spindulingų puošmenų

Dar gaudžiau

Užsilikusius ore

Baltus konfeti 

Iš Naujųjų šventės,

Vis tupiančius

Ant palaidų plaukų.

Sapnų parblokšta

Sapnuoju keistus sapnus

Ir bijau paskui

Žiūrėdama į savo vaikus

Ir tėvus

Kad nesipildytų

Kad ir liktų tik sapnais

Atsibeldusiais iš vakarykščių nesusipratimų

Ir glitaus karščiavimo prakaito

Niekam jų nepasakoju 

Užmirštu beveik

Kad niekada ir neprisiminčiau

Keisti sapnai keistai nuteikia

Nešiojuosi tada jų nuotaiką su savimi

Kaip kokią naštą

Ir jaučiuosi kalta

Kad galbūt žinau ateitį

Bet nenoriu tuo tikėti

Agnei

 

Buvai ir nebėra

Tavęs - lapelio gležno.

Dangaus plati sfera

Prisilietė prie krašto

Pasaulio, kuriame

Gyveno tavo dienos.

Dabar tėra jame 

Tiktai tamsa ir sienos.

Ir žemės kvapas. Sunksis

Į tavo liktį pilką...

Esi dar. Bet per sunkiai.

Ant atminimų šilko.