Žvilga ežeras, tyli vanduo,
Seka medžių gyvenimą lėtą.
- Norit, - sako, - galiu atiduot
Savo gelmę už jūsų vietą
Ant smėlėtų skardžių, aukštai,
Po baltų debesų kepurėm...
Kam gelmė, kai visai nežinai,
Kam esi toks gilus... Pasižiūri
Medžiai mąslūs į ežerą pilką,
Palinguoja šakom ruplėtom:
- Jei ne tu, ne vanduo it šilkas,
Neturėtume čia savo vietos,
Negalėtume stiebtis į aukštį,
Prisiminti kaip augom, kerojom,
Nesvajotume būti paukščiais
Arba ežeru tiesiai po kojom.
Žvilga ežeras, tyli vanduo,
Seka medžių gyvenimą lėtą,
Bet nenori daugiau atiduot
Savo turto - gelmės dumblėtos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą