Kodėl juodojo strazdo giesmė nenusibosta

Nuotrauka iš NABU

Jau beveik nužydėjusios obels viršūnėje tupi juodasis strazdas. Jo oranžinis snapelis pasuktas į pietų pusę. Kažin ką jis dabar galvoja taip tupėdamas ir čiulbėdamas? Obelį su strazdu vėjas aplenkia - nei šakos, nei juodas paukštelis nesujuda. Lapuotis žaliais karpytais lapais ir smulkiais salotiniais žiedeliais - kažin kokia klevo atmaina - tuo tarpu makaluoja šakomis po mano langu, lyg kviesdamas išeiti į lauką ir pasiklausyti ant kaimyninės obels giedančio strazdo.

Bet strazdas - nekantrus paukštis. Purpt ir jo jau nebėra. Giesmę dar girdžiu, bet paukščio nematyti. Gal nulėkė ieškoti smalsesnių žiūrovų ir klausytojų?

Aš esu kantresnė už strazdą. Sėdžiu virtuvėje prilipinusi užpakalį prie kėdės, geriu pankolių arbatą ir klausausi, kaip Tomas skaičiuoja žodyno eilutes - mokosi. Tyliai mokytis nemoka - komentarai, paburbėjimai, skaitymas balsu, dainelės ir visokie kitokie garsai neatsiejami nuo mano jaunėlio mokslų. Kartais susimąstau, kaip gi jis mokykloje dirba, jeigu namie šitaip. Bet, matyt, mokytoja susitvarko, jeigu nei skambina, nei laiškus su nusiskundimais rašo. Kita vertus, sėdint namie ir mokantis nuotoliniu būdu neįmanoma trukdyti klasiokams ir mokytojai, patogiai įsitaisiusiems savo namuose.

Taigi sėdžiu ir bandau susikaupti. Galėčiau išeiti į kitą kambarį, bet žinau, kad Tomo darbai tuoj pat nutrūks, vos tik aš išknyksiu iš akiračio. Taigi bandau atsiriboti, nesiklausyti, susikaupti ir dėstyti savo mintis apie tai, ką norėjau pasakyti. Bet mintis, pasirodo, jau seniai išbarsčiau po stalu.

Užtai juodasis strazdas vėl tupi obels viršūnėje. Vis dar gieda, mėgaudamasis greitų debesų atidengta saule. Pasisukioja tai į šiaurę, tai į rytus ir vėl plast paplast nuskrenda - nei matysi, nei girdėsi jį. Tačiau aš žinau, kad jis sugrįš - vietinis juk. Sukiojasi visada čia pat, šokinėja nuo stogų ant stogų, ieško vabaliukų pievutėse aplink namus, baltos alyvos krūme, kriaušių vainikuose, toje pačioje obelyje, kurios viršūnėje giesmę audžia. Kasdien tą pačią ir vis tiek nenusibostančią, nes ji tiesiai, o kartais gal ir per aplinkui, į širdį sminga, gaivina, atnaujina nuvargusios sielos "ląsteles". Gaila tik, kad negaliu ilgai tos giesmės klausytis. Gyvenimas užgožia savo triukšmu aukštas strazdo giesmininko gaidas. Negana to pradėjo lyti. Tanki dulksna su vėju išvaikė visus paukščius. 

Ir man jau laikas imtis namų ruošos darbų. Negaliu gi kaip strazdas čiulbėti ir, kol nelyja, maudytis saulės spinduliuose. Per atostogas taip galėsiu, bet dar ne dabar, juk Lietuvoje dar kartas nuo karto sniegas iškrinta, o ir Kelne dar vėsu. Neskuba šiais metais šiluma žmonių kaulų šildyti, o ir gerai, koronos krizės pakąsti visi sėdime tyliai ausis suglaudę ir laukiame geresnių laikų. Ateis jie, tie geresni laikai, visada ateina, tada ir pasilepinsim saule ir visokiais kitokiais atostogų malonumais. Gerai, kad dar niekas svajonių neapmokestino, galime į valias svajoti, įsivaizduoti esą strazdai ant obelų viršūnių ir giedoti, kol mazgojame murzinus indus, šveičiame grindis ar valome dulkes. Vaizduotės taip lengvai neįkalinsi įstatymų ir taisyklių kalėjime. Ji gyvena kitoje dimensijoje, bene toje pačioje kaip mūsų sapnai. Pasirodo, esame ne tokie jau riboti. Gal todėl ir strazdo giesmė niekada nenusibosta, nes, nukeliavusi į kitą dimensiją, gali skambėti kas kartą kitaip?

I. Vito