Nuotrauka iš care.com
Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi. (F. Beikonas)
Prisimenu savo pirmojo sūnaus laukimo mėnesius. Visa atrodė baisu ir neįveikiama. Klausimais užversta galva nespėjo suvokti knygose surastų atsakymų - tiek daug visko reikėjo sužinoti, išmokti ir įsisavinti. Niekas neramino: nei pokalbiai telefonu su mama, nei vyro rūpestis, nei nuolatinis jo kartojamų žodžių "susitvarkysim" skambesys. Dar blogiau tapo gimus sūnui. Neturėjau nė žalio supratimo, kaip reikia kūdikį laikyti, kaip keisti sauskelnes, kaip rengti, kad kojytės ir rankytės nenulūžtų, kaip maitinti... Su lėlėmis būdavo daug paprasčiau, o čia, staiga, gyvas padarėlis - mažas žmogus užtinusiomis akimis, raukšlėtu veideliu ir juodomis, nieko nematančiomis akimis.
Dabar, praėjus vienuolikai metų, esu jau dviejų vaikų mama ir, atrodo, nieko panašaus nebebijau. Išmokau auginti ir prižiūrėti vaikus, žinau, kaip reikia juos skatinti ir kaip bausti. Tapau tvirtesnė, kantresnė, atkaklesnė, paslankesnė visomis prasmėmis. Ir pavargus labiau, bet nuovargis, palyginus su tuo, ką vaikai mums duoda, tėra tik nereikšmingas šalutinis motinystės poveikis.
Klaidinga manyti, kad pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas turi būti giminės pratęsimas. Na, nemaišo ir giminės pratęsimas, bet kur kas svarbiau - subręsti ir imti rūpintis savo aplinka, turint omenyje ne tik gamtą, namus, bet ir žmones. Mes kiekvienas turime prisidėti prie visuomeninės gerovės, net jeigu toks pareiškimas ir atrodo gana sausas. Svarbiausia, perduoti savo patirtį kitiems, išmokyti jaunąją kartą to, ką patys mokame, skatinti juos daryti tai daug geriau už mus, mąstyti konstruktyviau, plačiau, ieškoti ilgalaikių sprendimų, ryšių ir galimybių. Juk ir mūsų protėviai to paties siekė sekdami pasakas, mokydami patarlėmis ir priežodžiais, dainuodami dainas, pasakodami atsiminimus apie save ir savo senelius. Gal ir ne visai nesavanaudiškais tikslais visa tai buvo ir yra daroma, gal norime įsiamžinti, neprapulti kaip dulkės, jas nuvalius drėgna šluoste, bet vis tiek atliekame švietėjišką funkciją, be kurios niekas šiame pasaulyje neturėtų prasmės.
Nepaisant mūsų tęstinumo troškimo, noro įsiamžinti ar dar kokių nors kitų tikslų, vaikai yra tikras turtas. Nekalbu apie naują meilės rūšį, kurią patiriame atsiradus mūsų gyvenimuose vaikams, nekalbu apie ligas, tėvystės ir motinystės rutiną, pagausėjusį pareigų sąrašą ar miego trūkumą. Kalbu apie davimo ir gavimo santykį. Mes gauname iš vaikų nei kiek nemažiau, negu jiems duodame. Gimus vaikui, mes tampame kitais žmonėmis: pasikeičia mūsų pasaulėžiūra (dalykai, iš kurių anksčiau kvatojomės, staiga pasidaro apgailėtini, kraupūs, lėkšti); stengiamės būti geresni ir rodyti sektiną pavyzdį, todėl daugiau sportuojame, einame pasivaikščioti, judame, krutame, sveikiau maitinamės, skaitome, domimės pasauliu ir ekologija, daugiau gūgliname, nes į visus užduotus "kas tai yra", "ką tai reiškia" ir "kodėl" neįmanoma žinoti atsakymų. Vaikai mus padaro geresniais žmonėmis, o tai - didžiausia dovana, kokią tik žmogus žmogui gali padovanoti.
Grįžtant prie F. Beikono žodžių, galiu tik pritarti, kad sulaukę vaikų, nebeturime kada laukti mirties, nes jiems užaugus gimsta anūkai, o paskui, jeigu pasiseka, proanūkiai. Šeimos ratas plečiasi, šurmulys prie šventinio stalo didėja. Ir jeigu visi susirinko be pykčio, šypsodamiesi ir juokdamiesi, jeigu glėbesčiuojasi, juokauja ir džiaugiasi vieni kitų laimėjimais, tai savo gyvenimą nugyvenome teisingai. Tada nesunku užleisti vietą jauniems - tiems, kurie irgi žinos, nes juk bus išmokę iš mūsų, kaip nugyventi gyvenimą teisingai.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą