Velykų dieną nusėdėjau užpakalį! Tai bent aktyvistė! Na, gerai, pasigaminau baltos mišrainės, dar mišrainės su krabų lazdelėmis, iškepiau triušį - pavalgėm ir nuo tada sėdinėjam. Labai rami šventinė diena, kai nereikia niekur skubėti, priiminėti svečių, ruoštis, verstis per galvą... Tyliai ir ramiai praleista diena svetainėje. Viskas.
Kad užpakalio neskaudėtų, pašokau. Salsos žingsneliu, žinoma. Atsigavo raumenys, pagreitėjo širdies ritmas ir pagerėjo nuotaika. Netgi noras rašyti atsirado. Pasaulis daug jausmingesni, jeigu kojos trypčioja į rimtą. Užtai dievinau zumbą, kol dar dėl koronos nebuvo uždaryti sporto klubai. Negalėdavau nesišypsoti! Iš tikrųjų visas 45 minutes nuo mano veido nedingdavo šypsena. Koks nuostabus dalykas yra šokis! Gaila, kad niekada nelankiau jokių šokių kursų - gal kada reikės šitą klaidą ištaisyti. Nes, rimtai, kas gi gali paneigti, kad šokantys žmonės - nekalbu apie diskotekoje besiraitančiuosius - nėra seksualūs. Plastiški, atletiški kūnai, žvilgsniai, rankos, kojos, klubai - ech, net karšta darosi. Šokis - tai itin subtilus aistros aktas. Tik nemanykite, kad kalbu apie tautinius šokius. Tikrai ne. Lotynų Amerikos ritmai uždega širdį, ne lietuvių liaudies polka su ragučiais. Nors, turiu pasakyti, tautinių šokių pasistrykčiojimai puikiai tinka kardio treniruotėms.
Bet apie sportą pakalbėsime kada nors kitą kartą - ne mano sritis, nes sportuoju tik tada, kai nebematau kitos išeities. Ir, turiu prisipažinti, nebematau jos gana retai. Mieliau kalbu apie kitus dalykus, tokius kaip miegas - dievinu miegą, man jo reikia kaip vandens; skaitymas - mėgstu skaityti, tik neklauskite apie perskaitytas knygas, nes bene niekada neatsimenu, apie ką tiksliai jos buvo; pasivaikščiojimai - kažkas dieviško būti gamtoje, jausti jos energiją, kvapą, garsus. Daugiau nelabai turiu apie ką pakalbėti - esu labai ribota, bijau pabėgti iš savo burbulo, kuriame gyvenu. Jame gera, nors gal kiek nuobodoka, bet negali juk turėti visko. Gal tai ir yra mano bėda, kad nenoriu daugiau. O jeigu pradedu ko nors norėti, tai užsikeliu tokius tikslus, kurių šiame gyvenime tikrai nepasiekčiau. Tai kam tada bandyti? Mano mąstymas jau nuo pat pirmos minties užprogramuoja pralaimėjimui. Tačiau aš dar nepralaimėjau. Kuičiuosi kaip kurmis po žemėmis, bet kada nors tikrai išvysiu šviesą.
Velykos. Vilties pasisemsiu iš religijos, iš pavasario ir iš tų, kurie jau prisijaukino svajones. O jeigu viltis gyva, tai, po galais, viskas gi bus gerai!
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą