Labai saldi diena. Prisivalgiau įvairiausio dydžio šokoladinių kiaušinių. Skanumėlis! Velykos kiek per anksti, bet kaip gi atsisakyti? Su atsisakymais aš nedraugauju. Na, gal tik išskirtiniais atvejais. Bet tik kalbant apie maistą. Visame kitame esu puiki atsisakinėtoja, taip praradau nemažai progų gyventi patogiau. Kiekvieną kartą man koją pakiša bailumas. Argi mano siela ne kiškio?
Tačiau dabar ne apie bailumą, o apie kiaušinius noriu pakalbėti. Apie tuos šokoladinius, kurių popierėliai tviska įvairiausiomis spalvomis, įdarai vilioja nepaprastais skoniais. Priperku prieš Velykas, kad turėtume skanumynų Velykoms, bet visą laiką atsargos ištuštėja bene per vieną dieną ir aš vėl ir vėl minu parduotuvių slenksčius, perku, tempiu namo... Procesas kartojasi nežinia kiek kartų, kol ateina Velykos ir šokoladiniai kiaušiniai prapuola iš parduotuvių lentynų.
Aš gyvenu akimis ir skrandžiu. Kitaip nemoku. Kalta :)
Gyvenimas yra tam, kad jį gyventume. Gan dažnai užmirštu šią tiesą. Gerai, kad spalvoti šokoladinių kiaušinukų popierėliai man tai primena. Gal tik reikėtų mažiau jų valgyti, tada būtų lengviau tuo gyvenimu mėgautis. Bet visko juk neturėsi. Užtai vertėtų gerbti ir mylėti tai, ką dabar ir čia turime. O turime, pasirodo, ne taip ir mažai. Tereikia gerai apsidairyti.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą