Sėdėjimo sufilosofinimo strategija

Eskizas iš paintingvalley.com

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad sėdėjimas virs pagrindiniu mano užsiėmimu. Sėdžiu dažnai - rašant, mokantis su vaikais, skaitant, žiūrint televizorių, svečiuose ir namuose, parke ant suoliuko, ant akmenuko, ant bet kokio pakylimo, galinčio nulaikyti užpakalį. Nuo sėdėjimo ima skaudėti venas, nugarą, net klubus, bet vis tiek sėdžiu, nes kėdė sulaiko pusiaukelėje į atsidavimą visiškai traukos jėgos kontrolei. 

Žinau, ką pasakytų kiekvienas bent kiek besidomintis sveika gyvensena - reikia judėti. Tikra tiesa! Reikia. Ir aš judu: einu apsipirkti, pasivaikščioti, patruliuoju namuose, žaidimų aikštelėse, parkuose - prižiūriu savo vaikus, retkarčiais ir ne savo. Judu. Kartą į porą mėnesių net pasportuoju! Paskui užmirštu, kad reikia. Ir ilgai nenoriu prisiminti. Apsimetu, kad neturiu laiko. Esu lengvatikė - tikiu. Geriau pasėdžiu tas 20 minučių, paskaitau, parašinėju - kuriu. Kol kuriu, negaliu gi sakyti, kad nieko neveikiu. Prasmingai leidžiamas laikas nėra laisvas laikas, todėl negraužiu savęs. Paglostau savo apvalumus, pačepsiu kraipydama galvą ir atidedu sportą tiems laikam, kai vėl veiks sporto klubai. Koks nuostabus dabar laikas tiems, kas paprastai moka už sporto klubo abonementą, bet neina sportuoti. Nebereikia sau priekaištauti, nes juk vis tiek durys užrakintos. 

Sėdėjimas dabar yra mano filosofijos objektas. Negaliu jo visiškai pateisinti, kartais tikrai sėdžiu visai be reikalo. Primetu jam filosofinį aspektą, apraizgau visais "kodėl", "kam" ir "kaip", pakylėju aukščiau nuo kėdės sėdynės į palubę, kad vakare įjungus šviesą patogiau būtų apžiūrėti, ir, žiūrėk, - stebuklas! - sėdėjimas įgyja gilesnę prasmę. Lyg per užpakalį galima būtų pajusti sąlytį su kitomis dimensijomis ar susilieti su aukštesnėmis jėgomis. Suprantu, kad kitaip nuo savęs nepabėgsiu, turiu tik vieną išeitį - filosofuoti. Bet kad galėčiau filosofuoti, turiu žinoti, kas gi tai per daiktas - tas filosofavimas. Paguglinusi surandu Nijolės Aukštuolytės Filosofijos vadovėlį, kuriame pateikta labai man palanki René Descartes’so nuomonė: "žodis „filosofija“ reiškia išminties tyrinėjimą", o "išmintimi vadiname ne buitišką apdairumą, bet tobulą visų daiktų žinojimą, kai žmogus stengiasi pažinti daiktus, norėdamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodžius, taip pat išsaugoti sveikatą bei puoselėti įvairius menus <…>. Tokį žinojimą galime pasiekti tik aptikę pirmąsias priežastis. Tad kas stengiasi tokį žinojimą pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas), privalo pradėti nuo pirmųjų priežasčių ar pradų tyrimo".

Pasiknaisioju savyje, ieškodama tos pirmosios priežasties, ir randu ją (koks netikėtumas!) sėdinčią ant kėdės tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio ir krapštinėjančią tai vieną, tai antrą. Baimė užsikelia koją ant kojos, įsikišusi tarp dantų pasigalanda nagus ir toliau krapštinėja smegenis. Jai nė motais, kad ją radau. Ir kodėl turėtų būti motais? Ji juk - nemirtinga. Suprantu, kad mano sėdėjimo filosofija - tai išsisukinėjimo iš baimės filosofija. Jei nebijočiau, pakelčiau užpakalį ir judėčiau, judėčiau, judėčiau... Bet kol baimė sėdi, sėdžiu ir aš, nes dar netikiu, kad esu už ją stipresnė. Viskas kaip ir aišku, bet negeras kvapas, supąs sėdėjimą lyg kokį bezdalių, neišsisklaido net ir pavertus jį filosofijos objektu. Nuo baimės neįmanoma pabėgti. Ją reikia nugalėti.

I. Vito