Vėl atidėlioju. Pasivaikščiojimą, rašymą, namų tvarkymąsi... Atidėlioju gyvenimą. Nes noriu pabūti dabar ir čia, su savimi - šąlančių pirštų savininke, įsisupusią į minkštą vyro chalatą, įsitaisiusią miegamajame ant paklotos lovos, tylinčią, bet labai norinčią kalbėti raidėmis.
Vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus. Išsiprašė prižadėdami, kad po pietų neburbėdami eis kartu pasivaikščioti mažiausiai valandai. Tegul. Net jeigu ir burbės išsitempsiu į lauką. Nesninga. Reikia eiti. Stovėti vietoje - negalima. Pirmyn ir pirmyn, keičiant savo gyvenimą, keičiant kryptį, keičiant žingsnių spartumą, keičiant save. Neišduodu vaikams tikrosios pasivaikščiojimo prasmės - kada nors supras patys. Mokau tik žiūrėti, atsimerkti ir matyti. Viskas prasideda nuo įdėmaus žvilgsnio. Tegul stebi, tą pastebėtą dedasi į galvą ir į širdį, kaupia, virškina, jungia, rūšiuoja - pravers. Viskas praverčia - kiekviena patirtis. Ji mūsų trąša.
Vis dar žydi trys kriaušės už lango. Sužaliavo akyvų krūmas. Laukiu nesulaukiu svaigaus kvapo violetinių žiedų kekių. Niekada neskinu. Uostau priėjusi ir stebiu aplinkui tūpčiojančias bites. Tada paieškau penkialapio žiedelio - dėl viso pikto ir einu savais keliais.
Eisiu ir šiandien. Eisiu. Apsivilksiu paltą, apsiausiu batus, susirinksiu vaikus ir eisiu. Tomas strikinės, lėks į priekį, niūniuos kažką sau po nosimi, po kiek laiko pribėgs prie manęs, duos ranką ir tipens šalimais, kol prieisim upelį. Jį visada prieiname. Tai vieną, tai kitą. Kartais, nužygiavę tolėliau į vakarus, prieiname ir juos abu - draugėje smagiau nešti vandenis į Reiną. Pijus tuo tarpu žirglios ilgomis paaugliškomis kojomis prie šono, šiek tiek pakumpusia nugara, suraukta kakta ir didelėmis akimis žiūrės į kažką, ko aš negaliu matyti. Lyg jo žvilgsnis būtų skvarbesnis nei mano, lyg jis matytų kaurai per matricą. Paskui atgis, žibančiomis akimis papasakos kokią paslaptį, nugirstą iš klasiokų, kurios jokiu būdu negalima pasakoti toliau, prisimins, kad vis dar yra vaikas, ir puls vaidinti Naruto. Tegul. Pasaulis pernelyg greitai iš žaidimų aikštelės pavirsta į kovos už būvį lauką.
---
Už devynių kalnelių nenuėjome. Paltas buvo per šiltas, saulė - per karšta, tualetas - per toli. Grįžom. Ėmiausi naminių mėsainių iš Beatos Nicholson knygos "Mamų knyga: receptai vaikams ir šeimai" gaminimo. Užsiminkiau bandelių tešlą. Prisėdau rašyti. Gavosi keli eilėraščiai ir šis tekstas. Visai neblogai, argi ne? Bandelių tešla kyla, mano kūrybinis potencialas - irgi. Žavu. Jau diena pavykusi. Dar, tiesa, yra vakaras, bet ką jau jis tokio baisaus gali atnešti? Be to, vakare namo grįš vyras. Pajuokausime, pasidalinsime dienos įspūdžiais, bučiniais, pasisukiosime drauge virtuvėje, susėsime prie vakarienės stalo. Visi keturi - kaip kertiniai namų kampai. Laikome tuos kampus, pasilaikydami vienas už kito liežuviais, akimis, mintimis. Pripildome namus dvasios. Oras tirštas nuo gyvenimo. Stogas neįkris.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą