Vienintelė šios dienos įdomybė - pasivaikščiojimas su visa šeima. Keturiese nukulniavom iki miško, jį visais takeliais ir kalneliais perėjom skersai ir parėjom namo. Pusiaukelėje prisėdom ant suoliuko ir stebėjom lėkščiuojantį dirvą traktorių. Kvepėjo žeme. Geras kvapas. Priminė bulviakasį ir bendrystės jausmą, kai visi drauge puola ir nudirba darbą per vieną dieną, pietums sukritę į žolę valgo sumuštinius su kumpiu, rūkyta dešra ir agurkais, kalbasi ir juokiasi, kad net laukas skamba... Žemės kvapas... Nėra kito tokio puikaus kvapo, gilaus ir kartu gaivaus, gyvybe alsuojančio, viltimi, namais.
Kitas įdomus dalykas, šiandien nugirstas ir pasilikęs galvoje - tai žodžiai, pasakyti filme "Ben Huras": nepainiok taikos ir laisvės. Dilema, su kuria susiduria žydų tauta, - paklusti, nusižeminti ir susitaikyti su priespauda, ar kovoti ir mirti laisvam ir už laisvę. Kad ir kurį kelią pasirinktum, nuosprendį turi priimti laisva valia - niekieno neverčiamas. Jėzaus personažas moko atsisakyti pykčio ir neapykantos, priimti įvykius kaip duotybę ir vadovautis meile artimui. Laisvas tik tuomet ir gali būti, kai besąlygiškai myli Kitą. Nes juk visa vyksta pagal taisyklę: kaip šauksi, taip ir atsilieps - meilė atlyginama meile, smurtas - smurtu.
Viskas paprasta ir aišku, kol gyvename daugmaž taikiame pasaulyje. Tačiau prasidėjus karui, įsigalioja kiti įstatymai: kare kaip ir meilėje - viskas galima. Vadinasi, meilė Kitam lieka pogrindyje kaip drąsiųjų - didvyrių kryžius. Visi kiti, o jų tarpe tikrai būčiau ir aš, pabrukę uodegas slėptumėmės būdose ir dantis sukandę neamsėtume, nes vaikų ir mylimųjų gerovė - svarbesnė už Kitą. Išlikimo instinktas paima viršų ir kaina tokiu atveju nebėra svarbi.
Tačiau aš kalbu laisvo, karo nemačiusio žmogaus lūpomis. Man nereikėjo kovoti nei dėl savo ar artimųjų gyvybių, dėl duonos kąsnio ar dar vienos dienos. Aš net neįsivaizduoju, kokiais principais vadovaučiausi, už ką kovočiau, kodėl pasiduočiau, jeigu nebežinočiau, kad rytoj patekės saulė ir viskas bus gerai. Galime vaidinti didvyrius, kol miegame minkštose lovose, valgome ką tik panorėję, turime šiltus namus, žodžio ir veiksmų laisvę, galime tikėti kuo panorėję, gyventi kaip norime ir kaip mums atrodo teisinga... Galime smerkti tuos, kurie pabėgo nuo karo, nuo prievartos, nuo priespaudos, nuo skurdo ir mirties... Galime svaidytis sparnuotomis frazėmis, vadinti save ekspertais, badyti pirštu kiekvieną, kuris elgiasi ne pagal mūsų standartus... Tačiau visa tai nėra teisinga. Tik ne tada, kai taip elgiasi tie, kas nėra nieko panašaus patyręs.
Mes esame raginami nuolatos mokytis iš istorijos, iš kitų klaidų ir niekada jų nekartoti. Tie, kas turi vaikų, gali tik pasijuokti iš tokių pasakymų. Mes nemokame mokytis iš svetimų klaidų. Tokie jau esame nepatiklūs. Visa, kas skamba iš Kito lūpų, mes surašome į nepavojingų dalykų skyrių, dalykų, kuriuos reikėtų patikrinti. Ir mes patikrinam nuosavu kailiu. Kaip ir vaikai, kuriems buvo tūkstantį kartų sakyta, esą jie nusvils pirštus, jeigu liesis prie įkaitusios keptuvės. Ir jie vis tiek liesis, vis tiek nusvils, kad kitą kartą jau žinotų, jog tikrai tikrai skauda, nes juk tikrai labai skauda, kai nusvyli pirštą ir iššoka vandeninga pūslė.
Šiandieninis žmogus, deja ir kartu valio!, neturi galimybės visko, už ką jis mano turįs teisę kovoti, patikrinti, išgyventi. Todėl kai kurios kovos perpildytos vien tik neapykanta, dažnai net nežinant, už ką nekenčiama. Apgailėtina ir labai liūdna, kai žmonės eina į gatves vien tik iš neturėjimo ką veikti, ar iš noro priklausyti kokiai nors žmonių grupei. Neskaudinkit kitų ir savęs, vaikydamiesi ne savo idealų. Geriau jau jokių neturėti, negu turėti netinkamus. Juk galima pasiklausyti savo sąžinės arba senolių išminties perliuko: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tai ko gi jūs norėtumėte klausytis?
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą