Tai mes
pasauliui prasmę suteikiam -
pagimdoma ją
ir ugdome
sūpuojame, kol rankos laiko,
vis glostom, glaudžiam bėgant laikui,
išlydime ir pasitinkam,
vis mylim, neteisiam ir linkim
surast snieguolių
gūdžią žiemą,
jei tik tokia lemtis varguolių
atseks į prižiūrėtą kiemą.
Tai mes,
nei rankų, nei širdžių
negailim, skalbdamos prie upės,
skalaudamos iki baltumo
paklodes, staltieses ir vystyklus,
kol nebelieka nė vienos dėmės -
gal persistengiam, gal reikėtų
paleisti pasroviui tekėti
tiek skalbinius, tiek ir jausmus...
Suskerdi rankos,
veidas, lūpos -
o mes dar meldžiamės, dar klūpom
už ją - vienintelę ir tikrą -
pasaulio prasmę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą