Laiko dar turiu...

Laiko dar turiu

būti teisingai -

nebijant matyti

pasaulį tokį, koks jis yra.

Ir žmogų,

pasimetusį laiko srovėje,

lyg į sūkurį patekęs šapelis,

vėtomas ir mėtomas

į visas pasaulio puses;

neskiriantį viršaus nuo apačios,

bijantį šešėlių

ir lekiantį į šviesą,

tarsi apsvaigusi naktinė plaštakė.

Laiko dar turiu

būti teisingai -

taip, kaip šnabžda manyje

gyvenančios senolių dvasios,

mačiusios viską ir atmenančios viską;

taip, kaip jaučiu,

matau ir girdžiu,

sėdėdama ant gamtos delno

ir gerdama jos energiją.

Imsiu tik viršūnėles,

šakneles palikdama tiems,

kas po žeme, -

Žemės paviršiuje gana laimės.