Nuotrauka iš euroakademie.de
Planuoju savo ateitį. Gal kiek prajuokinsiu Dievą, bet negalima juk visai be planų. Tam tikra prasme planai yra mūsų svajonės. Gal ne tokie rožiniai kaip pastarosios, gal realistiškesni, geriau struktūruoti, paremti galimybių ir faktų analize, bet vis tiek iš tos pačios "gal" dėžutės. Juk neaišku, ar visus planus įgyvendinsime, kaip ir neaišku, ar ir kaip mūsų svajonės išsipildys.
Taigi planuoju. Vėl vartau knygą, kurioje surašyti patarimai apie gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus, pokalbius su galimais būsimais darbdaviais. Ir vėl skrandį suka pagalvojus, kad reikės "gražinti" tiesą, užtušuoti skyles, nepasitikėjimui savimi užmesti drobulę ant veido. Viską nušlifuoti, kad tik gaučiau norimą darbą. Kai prisimenu pirmojo darbo paieškas, ima sukti vidurius. Eini, žiūri žmonėms į akis ir matai, kad jiems visai tavęs nereikia. Ir vis tiek šypsosi savo kreivomis šypsenos, nesako tau tiesos. Argi taip sunku pasakyti: ačiū, bet jūs mums netinkate. Ir viskas būtų aišku. Jokių lūkesčių, jokių nesmagumų, jokių nesusipratimų. Ir taip jau daug jaudulio patiri siuntinėdama savo gyvenimo aprašymus, ruošdamasi pokalbiui, tai kam dar ta tuščia viltis, kurios tuštumą iš tikrųjų jau iš anksto pasako žodžiai "mes jums paskambinsim". Gal vis dėlto reikia būti savimi. Tiesiog savimi. Ką norime apgauti, kai paprasčiausiems darbams suteikiame "mandrius" pavadinimus, juk valytoja ir liks valytoja, net jeigu ją ir pavadinsi švaros darbų vykdytoja, valymo vadove ar biuro aplinkos tvarkytoja.
Kita vertus, nesėkmės užgrūdina. Ir brandina asmenybę. Labai subręsti gal ir nenorėčiau. Vaikiškas nerūpestingumas juk suteikia žavesio. Bet ne kvailumas. Nereikia šių abiejų dalykų maišyti. Tačiau kai kalba pasisuka apie nesėkmes, kad ir kokios jos bebūtų, vis tiek visos iki vienos skaudina. Kartais išgirstame pasiūlymą "nepriimti to asmeniškai" - lyg būtume žąsys, kurioms net ir žodžiai nubėga lyg vanduo nuo plunksnų. Tyliai smelkiasi pro odą tie "nepriimtini asmeniškai" dalykai, tyliai ir sėda į širdį, nepastebimai kaupiasi, kol vieną dieną prasiveržia kaip lava iš ugnikalnio. O tada nežinome, nei kur dėtis, nei kaip reaguoti, nei kas su mumis darosi.
Bet nekeliaukime taip toli ir taip liūdnai į ateitį. Viskas nebūtinai turi baigtis išsiveržimu. Be to, net jeigu ir išsiveršim, tai nebūtinai sugriūsim. Juk po ugnikalnių išsiveržimų vandenynuose susiformuoja naujos salos! Kas vieniems atrodo kaip katastrofa, kitiems gali virsti stebuklu, nauja pradžia, kitu gyvenimu.
Kitas gyvenimas prasidės ir susiradus darbą. Taigi reikės pasukti galvelę, iškentėti besiblaškančių vidurių keliamus nepatogumus, jaudulio iššauktus galvos skausmus ir svaigulį, bandyti bandyti bandyti ir tada... Tada tiesiog gyventi taip, kaip ir visi kiti - dar daugiau planuojant ir juokinant Dievą.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą