 |
| Nuotrauka iš gateway.one |
Ar teko kada nors matyti odontologą neviltyje? Man teko. Šiandien. Jis iš visų jėgų stengėsi "užlopyti" protinį dantį, bet mano mažoje burnoje tiesiog nebuvo vietos. Aš, žinoma, vaidindama didvyrę, atsisakiau nuskausminamųjų vaistų. Ak, kam jie reikalingi, juk neskaudės. Skaudėjo! Tiesa, krūptelėjau gal tik du kartus, visas kitas skausmas nebuvo jau toks ir skaudus, nors gulėjau gana įsitempusi, net kairė ranka užtirpo. Klausiausi grąžto garsų - vieną akimirką net pasirodė, kad tai ne grąžtas, o paukščiukai čiulba. Galima būtų pagalvoti, kad nuo per ilgo gulėjimo žemyn galva prasidėjo haliucinacijos, bet aš tikrai girdėjau čiulbesį. Kažkur esu skaičiusi, kad reikia nuolat treniruoti savo rašymo įgūdžius, net ir tuomet, kai po ranka neturi rašiklio ar kompiuterio. Kai esi pakeliui, vaikštai, bėgioji, reikia stebėti aplinką ir kuo detaliau aprašyti. Tai ir stebiu, mintyse aprašinėju lygindama ir ieškodama tikslių bet nenuobodžių atitikmenų. Man dar reikia nemažai patirties, kad galėčiau nevaržomai reikšti mintis, taip laisvai, kaip kalbama apie kasdienius dalykus draugų kompanijoje - apie viską atvirai.
Ir apie dantistus, odontologus, stomatologus bei ortodontus noriu mokėti rašyti. Apie viską - neįpareigojančiai. Tačiau neįpareigojančiam rašymui reikia labai stabilių pagrindų - informacijos apie dalykus, kurių nežinai, kuriuos reikia patikslinti, išsiaiškinti, surasti. Nes nepatikslinus kažkaip nepatogu rašyti: netikslumai nėra tik netikslumai - jie prilygsta melui, o melas griauna pasitikėjimą rašančiuoju. Jeigu jau rašyti, tai taip kaip priklauso - profesionaliai, o ne šiaip sau.
Ir lai tegyvuoja odontologai! Be jų visi atrodytume kaip piratai.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą