Niekas ne taip lengvai sugaunamas

Iliustracija iš miro.medium

Turiu visai nebedaug laiko šiandieniam įrašui. Pralėkė diena kaip labai greita katė per kelią. Tokia marga, kiek apipešiota, bet visai nieko pažiūrėti. Nepaisant didelės skaudančios galvos ir raudonų akių, katė buvo visai miela, nesispardė, nešnypštė it laukinė, į vakarą net murkė glaustydamasi. Dienos gali būti tokios neprijaukinamos kaip ir katinai. Ne visi, tik tie, kurie mėgsta vaikščioti vieni. Cha cha!

Tai va, minutės skuba, valandos irgi. Vaikai jau senokai miega, vyras palaimingai snaudžia ant sofkutės, aš sėdžiu ir minkau klavišus, bandydama sukurpti kasdieninį tekstą - viešo dienoraščio puslapį, kurio niekas greičiausiai neskaito, nes kam gi įdomios mintys kažkokios niekam nežinomos moters. Bet pakeliui į tikslą reikia pakeliauti ir miško takeliais. Aš myliu mišką. Kiekvieną. Net ir tą su siaubingai didelėmis skruzdėlėmis, kurias paskui kelias naktis iš eilės mačiau košmaruose. Bet miškas buvo gražus, tikrai grožėjausi, kai jau buvome nusileidę skruzdėlėmis nuklotu šlaitu. 

Rašyt apie nieką geriausiai sekasi būtent vakarais, jau beveik naktį, prieš laikrodžiui išmušant dvylika. Jeigu nepaisysim fakto, kad šiuolaikiniai laikrodžiai nieko nemuša, jie taikūs, labai labai taikūs. Kartais tokie taikūs, kad net žadintuvas nenuskamba. Kita vertus, gal neskamba ir dėl mano pačios kaltės - gali būti, kad tiesiog užmirštu nustatyti. Tačiau nepaisant kai kurių nukrypimų nuo temos, galiu pasakyti, jog apie nieką išmanau geriausiai. Sėdžiu, va, žiūriu jau antrą filmą, nors pirmasis buvo kur kas labiau įtraukiantis negu antrasis, ir rašau galvodama apie rytdieną. Nors, jeigu galvoju apie rytdieną ir jau planuoju, ką rytoj veiksime, tai nebegaliu sakyti, kad rašau apie nieką. Kita vertus, man kalbėjimas apie nieką yra klabėjimas ir apie viską vienu metu. Na, kai kalbama be pertraukų, be atokvėpių, tiesiog beriama visa, kas ant liežuvio, tiesiai pašnekovui į veidą lygiai taip kaip ir vanduo iš žarnos vasarą. Tu žinai, kad vanduo į veidą amžinai nepurkš, kad greitai liausis ir tu vėl galėsi įkvėpti, bet tas "tuoj" užtrunka. Visada taip, kai lauki išsigelbėjimo arba išgelbėjimo. O taip, princo ant balto žirgo, ar balto princo, gali būti ir juodas, tiesą pasakius, princo spalva nėra svarbi, o, va, arklio, jau kas kita. Turi būti baltas, nes juk kitaip būtų kažkaip neromantiškai. Geri princai atjoja ant baltų žirgų, blogi - ant juodų, visiems kitiems - neprincams - lieka kitos spalvos. Štai ir visa paslaptis. 

Apie nieką taip ir neparašiau. Jis, pasirodo, ne taip lengvai sugaunamas. Ak, susimoviau. Tiek to. Tobulų nebūna. Kartais reikia pakalbėti ir apie tokius dalykus, kaip skruzdėlės, dienos ir katės panašumai, princai ir laiko trūkumas. Trūksta man tų valandų paroje ir tiek. Gal reikėtų keltis anksčiau, tada turėčiau daugiau laiko. Bet su metais atsikelti 5 valandą ryte darosi beveik neįmanoma. Be tinkamos motyvacijos - niekas neįmanoma. Bet apie tai kada nors kitą kartą. Vėlu jau. Liko vos dešimt minučių iki dvyliktos. Todėl sakau viso ir iki rytojaus!

I. Vito