Kas mane išgelbės?

Nuotrauka iStock/SIphotography iš hrzone.com

Kiek save atsimenu, visada norėjau būti išgelbėta. Nuo ko, kada ir kam - nebuvo svarbu, svarbiausias buvo KAS. Didvyris, žinoma. Pats didžiausias didvyris. Apie galimybę išsigelbėti pačiai nebuvo prasmės mąstyti, nes aš nesu didvyrė, net ne didmoterė. Aš esu paprastas žmogus, niekada nieko negelbėjantis, nes mano smegenys stresinėse situacijose atsijungia. Užtai man reikia tų labai didelių super herojų, išskirtinių drąsuolių. 

Galėčiau kalbėti ir apie moters kaip didvyrės identiteto nebuvimą. "Praradimas" būtų per stiprus žodis, nes negali prarasti, ko niekada neturėjai. Moterys didvyrėmis buvo pokario laikotarpiu, kai valė nuo griuvėsių ir atstatinėjo miestus. Po to sugrįžo vyrai ir atsiėmė valdžią. Moteris turi teisę gimdyti ir tarnauti vyrui, vaikams, net namams, bet ne sau pačiai. Ji net negali sau pačiai priklausyti, nes ji juk moteris. Ką gali "silpnosios lyties" atstovė? Jei reikia, dirba visus įmanomus darbus, stato namus, gamina šovinius, kasa kapų duobes, gydo ir slaugo, ima šautuvą į rankas, gina teisybę, save ir artimuosius, verda, skalbia, tvarko, kapoja malkas, vairuoja, kuria ar griauna (priklauso nuo aplinkybių), kenčia skausmą ir tyli sukandus dantis, verkia, myli, nekenčia, randa išeitį, kai jokios išeities nebėra... - viską gali, net ir tai, kas atrodo nėra įmanoma, nes moters širdis - motinos širdis, kuri už savo vaikų laisvę, saugumą ir ateitį padarys viską. Tačiau ne visos tokios, kaip ir ne visi vyrai - didvyriai. Amžių amžiais moterys vaidindavo tik šalutinius vaidmenis, be nuomonės, be savarankiškumo teisės, be balso teisės, be laisvės. 

Šiandien daugumoje pasaulio šalių esame laisvos. Bet tik fiziškai. Mintys ir dvasia vis dar užrakintos baimės narvuose. O kas, jeigu nemokėsiu, nepajėgsiu, jeigu nepavyks, jeigu manęs bus per maža, jeigu nusišnekėsiu, jeigu mano žodžiai nuskambės per kvailai, per lėkštai, per nuobodžiai? Kas, jeigu išjuoks, išniekins, įžeis, kas, jeigu nemokėsiu ar neturėsiu jėgų atsikirsti? Iš tikrųjų, o kas gi nutiktų? Pasijustume nepatogiai ir tiek. Bet mūsų niekas neauklėjo kaip visagalių didvyrių, kuriems nereikia nieko bijoti. Niekas nesakė, kad mums atviras visas pasaulis, tereikia tik jį ištirti ir rasti savo vietą. Pasaulis nebuvo atviras. Mes nebuvom pasiruošusios pasauliui. Moters didvyrės identitetas užsirišęs skarelę melžė kolūkio karves. 

Aš melžti nemoku. Man ir nereikia. Už mane melžia mano identitetas. Aš nežinau, kas esu, kokia galiu būti, kuo noriu būti ir net kaip būti. Man vis dar dreba kinkos, kai pagalvoju, kiek daug per savo virpančią it kiškio širdis sielą praradau. Prarandu su kiekviena minute. Geriu pieną, nuo kurio jau pučia vidurius, - organizmas jo jau netoleruoja, bet aš kitaip nemoku. Užtai laukiu, kol kas nors mane išgelbės. Tik kuo ilgiau laukiu, tuo aiškiau darosi, kad mano didvyrė nešioja gobtuvą ir puikiai valdo dalgį. Ne veltui juk sakoma, kuprotą tik grabas ištiesins. Nebent patys įrodysime priešingai.

I. Vito