Kai užeina audra

Nuotraukos autorius Sergej Ivanov

Tiek triukšmo, kad net sunku apsakyti mano būseną. Galva, atrodo, tuoj plyš pusiau ir visos mano mintys  išlįs iš smegenų kaip kokiam siaubo filme ateiviai ar keisti padarai. Nenuostabu, kad net dangus neištvėrė - pratrūko žaibais ir griaustiniu. Aš taip pat griaudėju nuo pat ryto, nes nebežinau kaip mano du neklaužadas sutramdyti. Žinau, kad rėkdama nei vaikams, nei sau nepadedu, bet kitaip jau tiesiog nebemoku. Aš irgi tik žmogus, turiu ribas, kurių niekam nevalia peržengti. 

Oras irgi neprisideda prie geresnės nuotaikos kūrimo. Lauke jau gal kokius keturis ar penkis kartus snigo, du kartus krito kruša ir vieną kartą blykstelėjo žaibas, kurį palydėjo griaustinis. Protarpiais išlenda saulė ir taip skaisčiai šviečia, kad norisi iš karto atplėšti langus ir įsileisti į namus šilumą. Bet kur tau, už lango vos penki laipsniai - ilgai neišbūsi su atvertais langais.

Gerai, kad spėjome su vaikais pasivaikščioti. Ištempiau į lauką, nes taip ir maniau, kad nuotaikos šiandien bus nekokios. Gryno oro trūkumas labai pagadina būdą - pasidarom irzlūs, pikti, pernelyg jautrūs, garsai erzina, trintis erzina, trūksta erdvė. O išėjus - erdvės į valias, gali lėkti nors ir į visas puses - pagal savo sugebėjimus. Prisikvėpavom, prisiuostėm pavasario, kvepiančio šviežia žaluma, tarsi ši būtų kiek pagulėjusi šaldytuve, o tada ištraukta visų akims ir nosims pamaloninti. Ir upeliukas buvo gerokai patvinęs. Vaikai stebėjo, kaip prieš srovę pučiantis vėjas sukelia bangeles, jos raibuliuoja ir sudaro įspūdį, kad vanduo teka į kitą pusę. Stovėdami ant tiltelio žiūrėjom, kaip kairėje jo pusėje vanduo teka į dešinę, o dešinėje - į kairę. Tai bent įspūdis! Keliaudami parko takeliu pro drakono žaidimų aikštelę gaudėm apvalias kaip žirnius snaiges. Klausėmės paukštelių. Šiems nerūpėjo sniegas - trimitavo ir tralialiavo nepaisydami jokių vėjų ir sniegų. 

Grįžę namo kurį laiką visi buvom ramūs. Atvėsusios galvos reikalavo laiko apšilti, kad kraujo cirkuliacija smegenyse suaktyvėtų ir vėl būtų galima mąstyti. Vaikų mąstymo procesas prasidėjo, mano nenaudai, kur kas greičiau negu manasis. Turėjau žaisti stalo žaidimus. Neturėjau kito pasirinkimo, nes kitaip būtų lakstę po kambarius ir klykavę. 

Paskui liepiau pamiklinti galvas - šiek tiek matematikos užduočių, šiek tiek vokiečių kalbos pratimų, truputėlis anglų. Pijus, atlikęs savo darbus, pabarškino ukulele, Tomas rakinėjo LEGO detales, konstravo ir vėl ardė - rankų motoriką ir fantaziją lavino. Tegul mokosi, mokslo ant pečių nenešios. O aš tuo tarpu prisėdau parašyti savo kasdieninę dozę - pamiklinti pirštus ant klaviatūros, prižadinti kūrybinį genijų, nors ir trumpam.

Taip ir gyvenam - kartais triukšmingai, kartais labai ramiai. Kol gerbiame vienas kitą ir mylime, tol nebaisi ir viena kita audra. Audros juk irgi turi šiokio tokio žavesio. O jūra? Visą laiką rami ir lygi, be bangų, negalėtų vadintis jūra. Būtų tikrai didelė bala, kaip kažkuris iš brolio šeimos kažkada vaikystėje yra pasakęs. Ir aš noriu būti kaip tikra jūra, išsišėlti, išsidūkti, kad nurimusi galėčiau visus dar labiau mylėti.

I. Vito