Černobylis

Nuotrauka iš civitatis

Vakar vakare pamačiau pirmąsias dvi serialo "Černobylis" serijas. Įsijaučiau taip, kad net galvą ėmė skaudėti. Vis dar negaliu suprasti, kaip galima gelbėti savo kailį šimtų tūkstančių žmonių sąskaita. Be to, neatsikratau nemalonaus bejėgiškumo jausmo, kuris būtinai užkluptų, jeigu kas nors panašaus dar kartą nutiktų. O juk dabar nesu trijų metukų mergaitė, dabar esu dviejų vaikų mama. Motinos širdis kitaip jaučia, protas kitaip mąsto, vertybės kitaip matuojamos. 

Gal todėl, kad esu mama, o gal todėl, kad sovietinė aplinka kelia sentimentus, šis filmas nepalieka manęs abejingos. Dar ir šiandien sukasi galvoje mintys apie matytas scenas, žmones, daiktus, priimtus sprendimus, aktorių veidus, akis... Ir šiandien sunku suvokti, kad jie tikrai tikrai netikėjo, jog reaktorius gali sprogti. Net ir tada, kai žmonės tvirtino, kad lauke voliojasi grafito gabalai ar kai darbuotojas, nuėjęs patikrinti reaktoriaus, pranešė, kad jokio reaktoriaus nebėra. Kaip galima netikėti žmogumi, kuris nudegusiu veidu šaukia, kad reaktorius sprogo? Kaip būnant viršininku nepatikrinti tokių tvirtinimų? Juk ne smėlio dėžėje žaidė, kad teorijomis užsiiminėtų. Žiūrint filmą susidarė toks įspūdis, kad darbuotojai tiesiog nežinojo, ką daro. 

Filmas, žinau, bet faktas, kad jis paremtas tikrais įvykiais, dialogais, asmenybėmis, verčia visai kitaip jį priimti ir išgyventi negu kokią nors fantastinio žanro kino juostą. Vien jau ta mintis, kad taip buvo, kad  apie tai dar kalba, kad vis dar jaučiamos pasekmės, bijoma ir ieškoma tiesos, atveria kelius į jautresnius pojūčius ir kur kas intensyvesnę refleksiją. Ir taip yra gerai. Nes jeigu nieko nejaustume katastrofos akivaizdoje, tai ar vis dar galėtume save vadinti žmonėmis?

I. Vito