Prisimenu ir vis aiškiau kas metai, -
O juk turėtų būti atvirkščiai, -
Iš praeities atplaukiantys kvadratai
Pražysta nepasenstančiais veidais...
Juos pamatau sapnuos. Jausmų kaskados!
Tai myliu ir ilgiuos, tai nekenčiu...
Tada dienų dienom džiaugiuos juos radus,
Lyg želmenis po sniego žiemkenčių.
Kiekvieną aušromis apklostau nakčiai,
Nuprausus skruostus, išbučiavusi akis...
Bijau senatvėj jų visų netekti,
Kai Letės vandenys užlies mintis.
Letė - užmaršties upė senovės graikų tikėjime
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą