Virpa blakstienos it drugio sparnai
Prieš akimirką plyšus kokonui, -
Tu žinojai kodėl, juk kartu pravirkai,
Juk ir tu Dievui gausiai dėkojai.
Toj akimirkoj mūsų, kurios sujungti
Du plius vienas ir vienas plius trys,
Buvom jautrūs, išsekę, pasimetę, nauji
Ir nauja buvo meilė, viltis.
Vis dar virpa blakstienos it drugio sparnai,
Kaip tada, kai virpėjo ir tau, -
Gimė mūsų gyvenimai - mūsų vaikai,
O su jais ir aš vėl gimiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą