Nuotrauka iš cdn.pixabay
Užmiegota galva kelia rytą geltoną,
Paukščio giesmę nuryja išdžiūvus gerklė,
Nuogą dangų išsaugo akys raudonos,
Nedraugaujančios dar su šviesa. Kaip dėlė
Siurbias garsas į smegenis - niekur nedingsi:
Bunda burnos, snapai, žiotys, snukiai, nasrai...
Žadintuvai supurto ir mes tartum sfinksai
Atgimstam iš naujo - vienai dienai tiktai.
Galvoje lyg dėlionė minčių ir atomų
Vakarykštis gyvenimas zuja. Ar man?
Kalba žodžiai archajiški iš patefono, -
Atpažinsi - paženklins tavo būtį ilgam...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą