Nuotrauka iš www.lernen.net
Bergždžios dienos - pačios liūdniausios, -
jos varva it seilės į sielą
ir virsta ežerais,
kuriuose įmanu paskęsti.
Ir tu skęsti,
kol pasieki dugną,
kad atsispyrus vėl pakiltum į viršų;
pamatai tada savo atspindį
vandens paviršiuje -
tikrąjį savo "aš" veidą
ir pasuki į krantą,
kad išdžiūtum saulėje,
nes jau žinai, jog
bergždžios dienos - pačios vaisingiausios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą