Kai studijavau turėjau kursiokių, kurios visada skaitydavo kelias knygas iš karto. Tada nesupratau, kaip galima šitaip skaityti, nes visada galėjau susikaupti tik ties vienu dalyku, taigi ir ties viena knyga. Panašiai kaip galima susikaupti tik į vieną pašnekovą, gvildenantį kokią labai labai svarbią temą. Jeigu neklausai, ką tas žmogus šneka, nesupranti esmės ir pasimeti tarp garsų, žodžių bei sakinių, taip niekada ir nesugulsiančių į vientisą prasmę turintį tekstą. Pokalbis negali būti produktyvus, jeigu vienu metu kalba daugiau negu vienas asmuo.
Dabar, prabėgus penkiolikai metų, skaitau ir aš kelias knygas iš karto. Padalinu laiką į konkrečios knygos laiką: kai laukiu Pijaus, kol šis plaukioja baseine, skaitau „Tolminkiemio istorijas“ ir vaikštinėju po parką; kol plaukioja Tomas, skaitau „Išgelbėti kačiuką“; savaitgaliais, kol vaikai žiūri filmukus, atsiverčiu „Das geheime Leben der Bäume“; o šiokiadieniais, kai jau atrodo, niekas manęs nebeišjudins darbui, pasiimu kurią nors iš trijų Austin Kleon knygų ir voilà – vėl norisi sėsti prie kompiuterio ar nusitverti sąsiuvinį ir rašyti.
Knygos iš tikrųjų pakeičia gyvenimą, ką jau kalbėti apie malonumą, jaučiamą jas skaitant. Žodžiai lieka galvoje, veikia mūsų sąmonę ir augina asmenybę. Skaitykime ir skatinkime skaityti savo vaikus. Nes, kaip rašė J. Marcinkevičius „kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“.
I. Vito
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą